Niekada nemėgau minti valdiškų įstaigų slenksčių, tačiau šiandien reikalas tiesiog verkiant privertė tai padaryti. Reikėjo krūvos popierių. Ne bet kokių, su parašais ir antspaudais. Į darbą nėjau. Pasiskundžiau, kad laiko kruvinai maža, visiškai nieko nespėju ir reikalas labai svarbus.
Apie mašiną galėjau tik pasvajoti. Taksi nesikviečiau – kišenėse barškėjo  balti centai, o iki avanso dar toloka. Autobuso taipogi nesulaukiau.  Tikrai vargana diena, todėl išsiruošiau pėsčiomis...
Virš gatvės vėjyje žaidė retos snaigės. Kažkur visi skuba: ir pėsti, ir  ratuoti. Mane tas triukšmas vargino. Pagalvojau, kad, jei būtų galimybė, tikrai sėdėčiau šiltoje troboje ir skaityčiau mėgstamą knygą. Be to, nebaigiau vieno laisvalaikiu kurto piešinio. Bet šiandien apie atsipalaidavimą negalėjo būti jokios kalbos. Aš žingsniavau šaligatviu, kuris duso nuo praeivių. Gatvė irgi neatrodė erdvesnė – dvi mašinų upės ritosi nežinomais maršrutais.  Sakyčiau, artėja šventės, tačiau Kalėdos ir Nauji Metai liko seniai praeityje. Jau ir sausis spėjo artėti į pabaigą. Tačiau  rytas priminė prieššventinį piką, kuris, deja, nekvepėjo tuo džiugiu laukimu, kuris degė prieš keletą savaičių.
Netrukus pasiekiau centrą. Nedidelis tas mūsų miestas – iš pakraščio eidamas vidurį gali pasiekti vos per pusvalandį. Nors oras šiandieninėms vaikštynėms, nepasakyčiau, kad buvo pats geriausias, bet net nepajutau, kaip atsidūriau paežerėje. Trumpindamas atstumus vidiniais kiemais bei skersgatviais pasiekiau reikiamą vietą – žinomą valdišką įstaigą. Koridorius trenkė nuobodybe ir nuolatinio laukimo dvasia.
-Laba diena, - pasakiau pavargusiu balsu vos tik išvydęs nesvetingą veidą vieno valdininko kabineto tarpduryje.
-Laba diena, - ištarė pagyvenęs pliktelėjusiu viršugalviu vyriškis, kuris po pažastim laikė odinį aplanką su dokumentais.
-Ar galėčiau... – pamėginau jį dar kartą sutrukdyti, tačiau  valdininkas pertraukė, matyt, parodydamas, kad kažkur skuba:
-Palaukite eilėje. Kai reikės – pakviesime...
Prisėdau ant vienos siaurame  ir tamsiame koridoriuje įspraustos kėdės. Netoliese, viename pasienyje eilės laukė porą pensininkų ir du vidutinio amžiaus vyriškiai.
Nebuvau iš kalbiųjų. Tikrai nežinau kas būtų privertęs  leistis į pašnekesius su nepažįstamaisiais, jei ne jie  patys. Žmogysta plačiu veidu ir žilstelėjusiais plaukais, net neprisistačiusi, manęs pasidomėjo:
-Jūs eilėje pas Jurkų?
-Taip, - lakoniškai patvirtinau.
Po to, žinoma, pasiteiravau:
-Gal jūs čia paskutinis?
-Prie durų štai tos senos moteriškės ir mes.
-Vadinasi, dar keturi. – garsiai konstatavau faktą ir laukiau savo eilės.
Vyriškio, su kuriuo užsimezgė kalba, ligi šiolei nepažinojau (koks jo vardas, kur dirba, ką veikia, kur gyvena...). Ir iš kur man tai žinoti! Čia gi ne bažnytkaimis, kad būtų galima visus pažinti – vėliau ant savęs net pyktelėjau, kai kilo  tokie išmąstymai.
Tylėti man nebebuvo kaip. Žmogus, kuris pirmiausiai mane užkalbino, pasirodo, buvo itin šnekus, ir neišpasakytai smalsus. Manydamas, kad tik kalbomis galėsiu sutrumpinti laukimo minutes, net ir nelabai noriai, bet vis tiek leidausi šnekinamas. Jam atsakiau į tuoj pateiktą klausimą, kurio, tiesą sakant, visai nesitikėjau, juolab, kad mano mintys iki šiol buvo užgriozdintos kitais dalykais:
-Man reikalingos kelios pažymos apie metines pajamas.
-Deklaracija?
Jo smalsumas mane ėmė vis labiau erzinti. Apie tai visai nenorėjau kalbėti, todėl išsisukau.
-Tai popieriai, reikalingi paskolai gauti.
-O aš, - prašneko mane “tardęs” žmogysta. – dėl deklaracijos. Be to, yra krūva dokumentų, kuriuos tos žiurkės turi pasirašyti. Žinau, kad veltui nieko nedarys. Jau susimokėjau, žinoma, kasoje.
Man visai nebuvo įdomu ir svarbu pliaukšti tokiomis neįdomiomis temomis. Iš čia troškau kuo skubiau nešdintis, vos tik atliksiu tas nemalonias procedūras. Ko jau ko, bet įvairių blankų  pildymu ir popieriais mažiausiai domėjausi. Tai dariau ne dėl to, kad gaučiau sau kokios nors naudos. Mintyse svajojau apie ramų vakarą, kai pats galėsiu ramiai atsipūsti ir daugiau nieko negalvoti. Bet kol kas žvelgiau į duris...
Už jų, anapus, dar buvo pora lankytojų, kurie kažkodėl nesiruošė išeiti. Man tai kėlė susierzinimą. Murzina nuotaika nekėlė džiugių minčių. Pustamsiame koridoriuje klausiausi to neprisistačiusio pono šnektos.
-... Velnias su tais popieriais... Nueini ten – sako trūksta tai to, tai kito priedo. Dar, žiūrėk, pasako užeik kitą dieną, nes dėl klientų gausos nebespėja padaryti savo darbo. Praėjusią savaitę savivaldybėje buvau išprašytas iš kabineto, nes sutrukdžiau kavos pertraukėlę...
Tai buvo greičiau monologas, o ne pokalbis. Jos klausiausi kaip nuobodžios radijo laidos. Čia nebuvo radijo aparatas, todėl nieko negalėjau nutildyti.
Ilgainiui pasijutau kaip poliklinikoje. Ten irgi labai nemėgau lankytis, todėl laukimas priminė lūkuriavimą eilėje pas stomatologą ar kur nors kitur.
Nepažįstamasis nutilo. Matyt susivokė, kad iš manęs menkas klausytojas. Žinoma, pats labiau mėgstu klausytis kitų negu pats kalbėti, tačiau jo pliurpalai dabar visiškai nedomino. Tos dvi pensininkės šnekučiavosi kur kas patraukliomis temomis. Aptarinėjo paskutinių dienų įvykius, o vėliau komentavo matytą populiarią televizijos laidą. Kai įsiklausiau ką  jos šneka, į koridorių įpėdino jauna moteriškė. Beveik mergina. Į akis krito jos trumpi tamsūs plaukai, pailgas švelnus veidas ir kukli apranga. Ant pirštų, pastebėjau, jokio žiedo. Nepažįstamoji ant peties buvo persimetusi rankinę iš kurios kyšojo kažkokie popieriai. Ji, prisiartinusi prie manęs, pasiteiravo:
-Kas čia paskutinis?
-Aš, - pasakiau, o po to  pasiūliau: - Sėskitės.
-Ačiū, - mandagiai pasakė nepažįstamoji.
Po to pridūrė;
-Seniai laukiate?
-Gal dešimt – penkiolika minučių.
Tuo tarpu gailiai cyptelėjo praveriamos kabineto durys ir pasigirdo:
-Sekantis...
Vidun įsmuko tas plepys. Sekundėlę pasidžiaugiau, kad nereikės jo klausytis. Kažkodėl tam nepažįstamam tipui pajaučiau keistą antipatiją. Gal taip nuteikė pirmas įspūdis, balso tembras... o gal kažkas kita – nesigilinau ir stengiausi kuo greičiau visa tai išguiti iš savo smegeninės pusrutulių.
Neturėdamas ką veikti, žvilgsniu užkabinau naująją įėjusią klientę, kuri atsisėdo šalimais manęs. Ji rankose vartė atsineštus popierius, kurie šiugždėjo man į ausį  pernelyg labai aiškiai. “O gal mano klausa paaštrėjo? ” – minutėlę ėmiau mintyti. Paskui pasinėriau į savo minčių sūkurį, nudelbęs žvilgsnį kažkur sau po kojomis.
Bereikšmius mąstymus nutraukė besikeičianti eilutė.  Pažvelgiau į duris – iš ten išėjo du lankytojai. Tarp jų ir tas plepys. Ten į vidų  įžengė tas antras sėdėjęs vyrukas, kuris, supratau, nepasižymėjo ypatingu šnekumu. Šone tebeburkavo tos dvi senučiukės. Šį kartą bėdavojosi agresyviais kaimynų vaikais, kurie drįsta kitus pasiųsti  ten ir ten...
Po mažu jau apsipratau  su tokia man tikrai nekasdiene aplinka. Sako, kad ir šuo kariamas susitaiko su jam skirta lemtimi, taip ir pats pripratau prie mažiau grėsmingo dalyko – laukimo eilėje. Gerai tik tiek, kad pastaroji priekyje jau tirpo mano naudai.
Po mažu apsipratęs, jau domėjausi šalia sėdinčia jaunąja moterimi. Ji jau nebevartė savo popierių, tik ramiai stebėjo neišraiškingą sieną tol, kol neatsigręžė į mane.
-Ar ponas Antanavičius dirba iki pietų? – netikėtai ji paklausė, supratau, atrodo, manęs.
-Turėtų dirbti. Šiandien mačiau. Išėjo į ten, koridoriaus gale, esantį kabinetą. – parodžiau nemandagiai pirštu į dešinėje juoduojančių  durų keturkampę.
-O Jurkus?
-Aš jo laukiu. Jo diena, aišku, jei kur nors  mums belaukiant neišpūs...
-Gal žinote kokių dokumentų reikia norint susitvarkyti  mano popierius...
Aš jai noriai  paaiškinau, nes čionai atėjau panašiu reikalu. Su tokia pašnekove buvo kur kas įdomiau, nors kalba sukosi tik apie dokumentus, kuriuos ir aš, ir ji norėjome kuo skubiau susitvarkyti.
Vėl pažiūrėjau į durų pusę. Iš ten sklido barnis. Kas ką keikė – nežinia. Tai man ir nebuvo svarbu, bet ir to pakako, kad  sujauktų gražiai užsimezgusį pašnekesį. Abu nevalingai įsispoksojome į duris, kurios tą akimirką atsilapojo.
Išėjo nematytas vyriškis, įraudusiu, matyt, iš pykčio, veidu ir murmėjo sau po nosimi:
-... Užsikniskit su tais savo formomis...
Ir dingo už  kampo...
Po tokio įspūdžio pats pamiršau apie ką su pašnekove kalbėjęs. Laukiau kas įeis vidun.
Eilė.
Ji sutrumpėjo dar vienu žmogumi. Pakviesta buvo viena iš tų pensininkių. Dabar koridoriuje įsivyravo tyla. Tik iš tolumos kaukšintys moteriški bateliai nutraukė šia trumpalaikę idiliją. Netrukus visi išvydome kailiniuotą poniutę. Ji nepasibeldusi dingo už  kabineto, prie kurio čia visi laukėme, durų.
Pensininkė pabėrė nepasitenkinimo kupinus žodžius:
-Be eilės, mat...
O aš kažkodėl nebekalbėjau. Tik  vėlei  buvau prašnekintas:
-Atsiprašau, o ar Sodros pažymėjimas būtinas?
-Būtinas, būtinas. – patvirtinau, supratęs, kad šnekuosi su šalimais sėdinčiąja.
-Gali pareikalauti dar ir paso ir dar kelių dokumentų, iš darbovietės. Paskui gali siųsti dar velniai žino kur. Jūs, panele, kur nors  dirbate?
-Vidurinėje mokykloje. Bibliotekininke.
-Aš – dailės mokytojas. Važinėju į  kelias mokyklas. Toks jau mano darbas.
-Net nebūčiau įtarusi. – stebėjosi ji, - Mokytoją iš tolo pažinsi, o  jūs... nelabai... Žodžiu,  neturi tokių bruožų kaip kiti. Pastebėjau, kad ir kalbėti pats ne visados ryžtatės.
-Teisingai, - linktelėjau galvą, pritardamas šitokiam teiginiui. – ir pats esu linkęs dirbti visai kitokius darbus, bet gyvenimo realija  viską apsprendžia. Nėra iš ko rinktis. O jums ar patinka bibliotekoje?
-Biblioteka – ne pamokos. - tarė pašnekovė, – Knygos mane visada domino. Svarbu jas pasiūlyti kitiems skaityti. Gaila, kad dabar...
Šį kartą josios žodžius pertraukė prasiveriančios  kabineto durys. Išėjo toji senyva moteris. Eilė sumažėjo iki minimumo, nes pensininkė, sėdėjusi priešais mane jau žengė kabineto link.
Likome du. Už durų. O pats vis dar nedrįsau pakelt akių lyg būčiau prasižengęs paauglys, stovintis klasėje priešais auklėtoją. Paskui nugalėjau tą kvailą drovumą ir žvilgterėjau  nepažįstamajai į akis.
Ir nieko neatsitiko.
Ji  į mano akibrokštą atsakė žodžiu:
-Eilė jau baigiasi. Kai susitvarkysime šiuos reikalus, siūlau nueiti į “Ronetą”. Juk jau pietūs.
-Turiu dar kelis neatidėliotinus reikalus, - sąmoningai pamelavau, nes žinojau, kad kišenėse yra gal tik litas tais nelemtais baltais centais. – Mielai papietaučiau su jumis, bet...
-Tie reikalai nepabėgs. Be to, pietų pertrauka...
Tai išgirdęs rimtai susigėdijau. Ilgai netempęs gumos iš savęs išpešiau:
-Gėda prisipažinti... – šiandiena esu basas kaip tilvikas. Kišenėje voliojasi keli apdulkėję centai...
Prasivėrė durys. Dabar ir mano eilė. Mergina, nenorėdama manęs palikti ramybėje, ištarė:
-Aš vaišinu.
Visai susimakalavau. Nesąmoningai supratau, kad nauja pažintis man bus ne pro šalį. Materialinės naudos  iš to neieškojau, todėl  su pasiūlymu nedvejodamas sutikau. Ir pasakiau:
-Eik pirma. Aš, ilgai laukęs, palauksiu ir ilgiau.
Ji sutiko. Ir aš dar dešimčiai minučių  likau už durų. Tuo tarpu iš už koridoriaus kampo pasirodė viena nepažįstama figūra. Bet gyvenau jau ne nesiliaujančiu laukimu. Mintys užvirė vėju. Buvau pakankamai pagyvėjęs. Ši popietė tikriausiai nebus nuobodi, nors lauke, ko gero,  vis dar blaškosi snaigės.