Tarsi kūlgrinda Laiko raiste –
Išmintis apie jausmo tikrumą,
Kai jis tampa svarbesnis, nei dulkėmis žyrantis EGO.
Dažnas klysta,
Skaičiuodamas naudą veikimo ir pelnomą sumą.
Ne retai dvasios elgeta kerpėja rūmuos,
O turtingo dosnuolio kišenėj nepasilikta nieko.
Daug likimų nuausta prieš mus,
Atpažintas jau Dievas ir velnias,
Bet karta kiekviena pasiklysta raiste – it netekus šviesaus orientyro.
Liepta moteriai sekt 
Iš paskos išgašlėjusių vyrų, nors iš jų likę vardas ir kelnės.
Savo EGO belipdant, jausmai nusitrynė, pabiro.
Motinystė šventa,
O tėvystė privalo jai melstis,
Kad naujoji karta atpažintų savy žmogiškumą.
Egoizmas klaidina ne vieną dumblėtoj vartotojų pelkėje – 
Gal nematę, kaip dega dykynėje vienas vienintelis krūmas?..
Kitas laikas, kiti papročiai...
Kartą buvusią neigti parūpsta.
Ne vienoj troboje su beaugančiais krebžda karšinčiai.
Ar tikrai nuostabu, kad kantrybės visai genčiai trūksta?
Vėl akivaras naujas, bet per jį savanaudžiai, kiek beprašomi, tilto negrindžia..