Dangus jau rudeniu alsuoja
Ir paukščiai skrisdami dejuoja.
Toks ilgas kelias laukia jų –
Juk skrist reikės tiek valandų...
 
Miške tylu, negieda paukščiai
Ir medžiai nebesiekia aukščio.
Spalvoti lapai žemėn byra
Ir rūkas apglėbia jų tylą.
 
Vilkai neramūs susitinka.
Medžiot reikės – juk maisto stinga.
Būriais keliauja link sodybų...
Juk aptvaruos tikrieji dyvai! 
 
O dienos tampa vis trumpesnės.
Naktis ilgėja, tamsa tęsias...
Kaip laukiu aš saulėto ryto,
Žibėjimo šerkšnų matytą...
 
Apdengus sniegu mūsų žemę,
Žiema ateina. Gamta lemia
Pradžiuginti jausmus ir protą,
Žvaigždėtą dangų išsvajotą...
 
Ir vėl neramios mintys sukas.
Kada gi, gal visai netrukus
Žolė pakels link saulės stiebą,
Pavasaris pasklis atbėgęs...
 
Vėl suskambės jaunystės aidas.
Svajonės ir jausmai vėl klaidžios...
Ieškos tavęs, įjungus viltį
Ir leis man pas tave pakilti...
 
Ir šitaip man jau daugel metų –
Jausmai susisuka verpetais...
Ir kas sukūrė šitą grožį?
Mūs žemė lyg pražydus rožė!