Gali tiesiog gulėt po debesim,
O vasara pati suplūs, kutendama kiekvieną juslę.
Jinai marguos žiedais lyg pirmą kartą atsimerkusioms akims,
Skardens giesme, linguodama rytojaus minkštą gūžtą.
Jinai prisiūs didėjančias sagas ant kiekvienos obels,
Tam, kad ruduo atsegtų ir žolėj ridentų,
Jinai perkūno dundesiu į lauką pasibels,
Kad net vikšrai žinotų, jog būtis – tai šventė.
Ir tu it nešamas lengvų margų drugių
Bent vieną mirksnį vasarai šypsosies.
Ne, aš ne debesis dažnai danguj stebiu –
Jaučiu, kad vasara dosni, tačiau lieku be soties.
Kiek jos bebūtų, noriu dar ir dar, ir dar.
Lyg mano žiedlapiai rasoja dienai švintant.
Kaip lengva Dievui padėką ištart,
Nes teko vasarą svaiginančią pažinti.