Kurgi, kur pradingo tas jaunystės gojus? –
Svajose takelis atgalios vingiuoja.
Atmintyje šlama beržai ir pušelės:
„Praeities tau niekas sugrąžint negali“.

Bet neįsakysi minčiai, laike neršia,
Ji vagoj Vilbėno lelijas vis perša.
Žvilgsniu glosto žiedus, vėsą jų išbraido...
Kelme mano, Kelme, tu – gimtinės veidas.

Kur tiktai bebūčiau, širdyje tu mano,
Palikta kertelė – tau, raidė išgano
Jausmą tokį šventą: „Tu esi žemaitė“, –
Vilbėnas, Kražantė – prigimimo kraitis.

Želia dar, vis želia tie gėlėti gojai
Dainelėse mano, kol nata vingiuoja,
Kol širdis dar plaka, kol sapnai dar lanko,
Lyg žali vijokliai vejas tavo rankos.

Kelme mano, Kelme – genties šaknys senos,
Dvasios artimųjų tavyje plevena.
Bokštas čia bažnyčios – sakramentas krikšto...
Dukrele aš tavo – amžinai išliksiu.