​
Ankstyvą žvarbios žiemos rytą, kai iki saulės patekėjimo dar labai toli, šalia miško traukė kuo storiausiai apsimuturiavę vyras ir moteris. Aplink plytėjo plačios plynės, apklotos storomis sniego antklodėmis ir išraižytos buldozerių keliais. Abu žingsniavo veršidžių link. Veršeliai, atimti vos tik gimę ir uždaryti atskirai, ilgėjosi tiek motinos, tiek pieno, nes šieną dar kramtė silpnai, todėl šis pašaras nedavė sotumo bei stiprumo. Vyriškis, įėjęs per mažesnes duris, atlapojo didžiąsias, įleisdamas vidun spiginančio šalčio ir nakties tamsos. Palubėse užsidegė stiklu gaubtos lempos, prie kurių šviesos galėtum skaityti tik didžiąsias raides miesto centrų plakatuose. Tie mažieji veršiukai, kurie stovėjo arčiau durų, kandžiojami šalčio ėmė spurdėti ir gūžėsi, traukėsi toliau į gilumą. Netrukus koridoriumi tarp gardų atėjo moteris, nešina kibirais pakaitinto, šilto, vandeniu atskiesto pieno. Veršiai godžiai gėrė, nardindami galvas į kibirus ir nosimis pūsdami burbulus. Jei kuris kiek per grubiai stumdavo kibirą, moteris tokį per galvą pašventindavo medžio šaka, garsiai surikdama, kad ramintųsi. Vyras, įsikandęs cigaretę be gelsvo filtro, patylom valė gardus, mesdamas mėšlą ant transporterio.

Du maži pipirai, prasibudę tamsoje ir neradę tėvų, neišsigando. Buvo jau dideli, trejų ir ketverių metų. Ne pirmą kartą palikti vieni. Žinojo, kad tėvai dirba kolūkio fermose. Vyresnysis, suradęs šviestuvo jungiklį, uždegė šviesą. Abu draugiškai, tik su trumpikėmis, nuėjo į kambarėlį, kur stovėjo dar neišpiltas naktipuodis. Apstoję iš abiejų pusių, nusišlapino. Vėsu. Prie lovos voliojosi iš vakaro numesti viršutiniai drabužiai. Tempėsi kelnes, vilkosi megztukus. Susėdo virtuvėje prie stalo. Ant jo – batonas. Stvėrė jį, laužė ir mažais kąsniais kimšo į alkanas burnas, o kai nusibodo, sugalvojo žaidimą. Kiekvienas iš jų „matė“ vieną ir tą patį katiną po stalu. Kvietė jį balsu, laužė batono gabaliukus ir mėtė jam.

– Ką jūs čia pridirbot?! Parazitai! – spiegė tvartu prasmirdusi moteris, su trenksmu atlapodama duris. – Marš į lovas!
– Nerėk... Vaikai juk... – mėgino ją raminti vyras. – Žaidė. Kas jiems daryti? Vienus juk paliekam.

Moteris piktai dėbtelėjo į vyrą, bet nieko nesakė. Pasilenkusi po stalu, surinko prilaužyto batono gabalus ir išmetė į šiukšlinę. Paėmusi naktipuodį iš kambarėlio, išnešė jį laukan į nakties sukaustytą kiemą, šliukštelėjo turinį į braškyną ir nuėjo į tvartą. Vyras jau suko veleno rankeną ir sėmė vandenį – reikėjo girdyti karvę ir veršį.

Brėško vėlai. Blausūs saulės spinduliai vangiai ritosi per kieme išmindžiotą sniegą. Šuo, pririštas grandine prie tvarto, tirtėjo iš šalčio, laukdamas šiltesnio srėbalo.

Virtuvėje visi susėdo prie stalo. Arbata, sumuštiniai. Krosnyje spragsėjo ugnis. Po pusryčių vaikai sukrito ant grindų prie spalvoto televizoriaus. Jie žinojo, kad negalima sujaukti užklotos sofos-lovos – ant jos sėsdavosi tik motina su tėvu. Per televiziją rodė animacinį filmuką: du berniukai ėjo į mišką kirsti eglutės. Greit Naujieji metai – papuoš ją girliandomis, žaisliukais ir lauks dovanų. Eidami vaikai rado sergantį stirniuką, užsikėlė jį ant rogučių, parsivežė namo ir nutarė slaugyti.


Po pietų dangus išsigiedrijo, saulė išvaikė pilkus debesis. Motina vaikus aprėdė sintetiniais kailinukais, užmaukšlino vilnones kepures, įmovė į pirštines. Jie lakstė po ištryptą kiemą, ieškodami dar neliestų pusnių, žarstė sniegą pavėjui – šis buvo per purus gniūžtėms.

Vyras išėjo į veršides vienas, žinodamas, kad susitvarkys. Žmoną paliko prižiūrėti vaikų ir namų ūkio – karvės bei veršio.
Vaikai vis drąsiau, tempdamiesi rogutes, bėgiojo ne tik po kiemą, bet ir aplink namą ar už tvarto. Moteris dirbo savo darbus, akimis sekdama mažuosius tyrinėtojus.

Mažyliai už namo, kur augo plačiašakis klevas, viena stora šaka lyg į žemę pasirėmęs, pamatė buldozerio išstumdytą kelią. Persitempę rogutes per suverstą sniego keterą, jie patraukė išvalytu keliu toliau nuo namų. Pakilę ant nedidelės kalvos, tolumoje pamatė miškelį. Abu susižvalgė – eis eglutės ir stirniuko. Susikibo rankomis ir, traukdami rogutes paskui save, nupėdino žemyn stačia nuokalne.

Staiga už nugarų pasigirdo šauksmai. Atsigręžę vaikai pamatė juos besivejančią įsiutusią motiną – ji lėkė rankoje laikydama diržą ir baisiai juo vanojo orą. Pasivijusi pradėjo plakti jiems šonus tiesiai per sintetinius kailinukus. Vaikai verkė, spiegė ir, palikę rogutes, bėgte pasileido namo. Motina įsiveržė iš paskos į virtuvę lyg viesulas. Nutampė abiem kailinius, nuolat tvodama diržu. Vaikai slėpėsi po stalu, gūždamiesi vienas už kito. Moteriai lyg per maža buvo jų riksmų: paėmusi diržą už kito galo, ji jau sagtimi vanojo mažuosius. Pavargusi riksmais išvarė juos iš po stalo ir suguldė į lovas vidury dienos.

Vaikai užaugo. Suvažiavo Kalėdoms pas tėvus. Valgiais nukrautas stalas. Visi susėdo, valgė, kalbėjo.

– O jūs ar prisimenat, kai aš jus po šiuo stalu diržu plakiau? – neslėpdama plačios šypsenos, paklausė motina.