Septintas skyrius. Lemtingas posūkis

Tasdaras nejudėdamas iš savo vietos stebėjo dukterį, įsmeigusią į jį tokį ryžto kupiną žvilgsnį, kokio jis dar niekada nebuvo matęs, ir tai privertė išspausti pasididžiavimo kupiną šypseną. Ji atrodė įtūžusi labiau nei bet kada anksčiau. Troško jam atkeršyti, suvaryti durklą tiesiai į širdį, nesvarbu, kad jis buvo jos tėvas.

– Kas gi čia dabar? – pašaipiai paklausė demonas.

– Tavo baisiausias košmaras, – Ravena išniro iš ją gaubiančios prietemos, tiesiai į aiškiai deglų apšviestą salę, o šalia sujudo ir kiti, pasirodę kartu su ja. – Nesitikėjai mane išvysti?

– Netaukšk nesąmonių ir keliauk, iš kur atsibeldei, jeigu nenori tik dar labiau nukentėti.

– Deja, atvykau ne dėl to, kad sprukčiau kaip bailė, – ji minutėlę tylėjo ir primerkusi akis vis dar taip pat piktai žiūrėjo į tėvą.

– Tuomet kodėl atsivedei čia savo draugus ir mėginai praeiti slapta?

– Neketinau kautis su tavo sargybiniais, jei tau jie išvis rūpi, bet jie nesutiko taikiai praleisti mūsų į tvirtovę, tad nebebuvo kito pasirinkimo, kad tave pasiekčiau. Tikriausiai numanai, ko man čia reikia.

– Žinoma, tik stebiuosi, kodėl neatvykai anksčiau, jei žinojai, jog turėdama veidrodį gali patekti į Užmaršties pasaulį ir išvaduoti Arelą.

Ravenos kumščiai tvirtai susigniaužė ir aplink juos žybtelėjo mėlyna ugnis. Piktas žvilgsnis dabar labiau pasikeitė į nusivylusį, nors ji ir stengėsi to neparodyti.

– Mano mama mirusi, nebegaliu jos išvaduoti.

– Pasirodo, kalbos sklinda greičiau nei tikėjausi, – demonas nukreipė žvilgsnį į Melburną ir šis sutrikęs krūptelėjo. – Nenorėjau šito. Neplanavau atsikratyti Arela, tiesiog nebebuvo kitos išeities, todėl Aladoras ją ir nužudė.

– Ir manai, kad dėl to nustosiu tave kaltinti? – su panieka atkirto ji. – Jeigu ne tu ir ne tavo savanaudiški troškimai, nebūtų reikėję jos nužudyti. Kodėl taip norėjai, kad ji užimtų mano vietą? Kodėl taip troškai įkalinti ją Užmaršties pasaulyje? Mama nieko blogo nepadarė, tai tu esi tas, kuris visiems kenkia.

– Sakai, nieko blogo nepadarė? – Tasdaras pakilo iš sosto ir ėmė iš lėto eiti raudonu kilimu. Felicija ir Arėjas įsitempė, laukdami, kas bus toliau, tačiau Ravena pamojo ranka, kad jie nesikištų. – Rebeka net nėra tikra tavo sesuo, bet iki šiol to nežinojai, tiesa? Arela niekada tau nė žodeliu neužsiminė, tai kaip dar ja pasitiki?

Mergaitei iš nuostabos išsiplėtė akys. Argi tai tikrai tiesa? Po kelių sekundžių žvilgsnis nukrypo į Feliciją ir ji jau nebe nustebo, o sutriko, nebežinodama, ką daugiau galvoti. Tasdaras galėjo ir meluoti, norėdamas ją įskaudinti, tačiau ji niekaip neįstengė suvokti, kokia už to slypėjo priežastis.

– Arela nėra tokia dora, kaip tau atrodo, – išdidžiai tęsė demonas. – Perspėjau, kad vieną dieną pamatysi, kokia ji yra iš tiesų, o tu manimi netikėjai. Jeigu ji nebūtų manęs apgavusi, tada nebūtų reikėję taip kentėti.

– Ir tai viskas? Vien dėl to, jog ji padarė kažkokią klaidą, privalai tiek metų ją kankinti ir neleidi ramiai gyventi? – ugnis Ravenos rankose tapo tik dar ryškesnė. – Štai šitaip pateisini visus savo veiksmus? O kaipgi kiti, kuriems tiek laiko kenkei?

– Patys kalti, kai lenda ten, kur jiems ne vieta.

– Pridarei daugybę neatleistinų dalykų, – drąsiai kalbėjo mergaitė. – Nesitikėk, kad leisiuosi palaužiama. Jei reikės, mirsiu su tavimi kovodama.

– Altruistinės šnekos, – toliau šaipėsi jis, pagaliau sustodamas priešais dukterį, bet tai jos visai netrikdė. – Nemanyk, kad taip kalbėdama lengvai gausi viską, ko nori. Nenuolaidžiausiu vien dėl to, jog esi mano dukra.

– Ir nesitikiu šito, tačiau nužudyti manęs vis tiek negalėsi, – šyptelėjo ji, nukreipdama žvilgsnį į jo dešinę ranką. – Vis dar turi Azaros žiedą. Praeitą kartą man nepavyko jo atsiimti, o dabar ištaisysiu savo klaidą. Sumokėsi už viską, ką padarei, maldausi manęs pasigailėjimo.

– Ravena, – Felicija jau žengė į priekį, bet Melburnas sulaikė ją už rankos, juk ji vis dar buvo su galias slopinančiais antrankiais ir šiuo metu niekuo neįstengtų padėti.

– Iš kur toks pasitikėjimas savimi? – nusijuokė Tasdaras. – Esi tik pusiau demonė, o tai reiškia, kad niekada manęs neįveiksi, nes neturi pilnos galios. O kol neatgausi Zurato veidrodžio, net ir jos neatskleisi.

– Gana! – mergaitė daugiau nebenorėjo jo klausytis ir troško kuo greičiau viską užbaigti, nes kalbos nieko nepakeis, tad užsimojusi nutaikė ugnį tiesiai į tėvą. – Grąžinsi man ne tik Azaros žiedą, bet ir Zurato veidrodį. Pamatysi, vieną dieną pasigailėsi, kad paleidai mane į šį pasaulį.

Tačiau šis mostelėjo ranka ir sukėlęs vėjo bangą be jokių pastangų atmušė smūgį. Ravenos delnuose eilinį kartą sužibėjo ugnis, tik dabar nuo jų sklindanti šviesa tarsi skydas po truputį apgaubė visą jos kūną. Tasdaras nė sureaguoti nespėjo, kaip ji pašoko nuo žemės ir žaibo greičiu lėkė tiesiai į jį. Jo pusėn plūstelėjusi smūgio banga ištaršė plaukus, demonas vos neprarado pusiausvyros, bet tvirtai įsirėmė kojomis į grindis. Tuo metu jį pasitiko dar vienas smūgis, dvigubai stipresnis už pirmąjį. Norėdamas išvengti trečiojo, Tasdaras staigiai metėsi į šalį ir ruošėsi pulti pats, bet tada jo žvilgsnis susitiko su Ravenos, kuri tankiai alsuodama dabar stovėjo per kelis metrus nuo jo. Kovodama su sargybiniais ji išnaudojo nemažai energijos, tačiau to nepaisydama stengėsi iš paskutiniųjų. Labiausiai jo dėmesį atkreipė raudonos akys, rodančios, jog pasirodė jos vidinis demonas.

Tasdaro veidu nuslydo tik dar platesnė šypsena. Jis nesitikėjo nieko panašaus. Atrodė, kad ji tą demoną kontroliavo ir tuo pačiu išliko sveiko proto, kas buvo išties pagirtina, kai nemokėjo valdyti net pusės savo galių ir galbūt ne apie visas jas žinojo.

– Tiek metų vertei mus gyventi baimėje, bet nuo šiol... aš tavęs nebebijau, – drąsiai pareiškė Ravena, o jos akys sužaižaravo tarytum rusenančios anglys.

– Pamiršai, kad tavo likimas visada bus priklausomas nuo manęs? Nesvarbu, ką darytum, kur beeitum, tau iš paskos visada seks viduje glūdintis blogis, – toliau šaipėsi jis. – Tik pažiūrėk į save, tokia ištroškusi keršto, norinti atsikratyti bet kokiomis kliūtimis, visai tokia pat, kaip ir aš.

– Užsičiaupk! – kumščiai ir vėl susigniaužė, kojos tvirtai įsirėmė į grindis, kai ji ruošėsi pulti dar kartą. – Sugrįžusi iš Užmaršties pasaulio pažadėjau atkeršyti tau ir Aladorui, todėl nesutrukdysi man eiti tolyn.

– Nesupranti, su kuo prasidedi, nematei pilnos mano galios. Juk žinai, kas tavęs laukia ateityje. Bijosi manęs labiau nei mirties.

– Ateitis dabar nesvarbi. Tai, kas vyks vėliau, bus tik mūsų, o ne jų reikalas, – kalbėdama ji parodė į Melburną ir šalia jo vis dar stovinčius Feliciją ir Arėją. – Aš niekada tau nepasiduosiu!

– Juk tai tik tušti žodžiai, Ravena, – demono akys atsakydamos taip pat ėmė žibėti raudonai. – Įrodyk, kad esi verta būti vadinama mano dukra! Nagi, parodyk, ką sugebi!

Po jo žodžių Ravenos viduje kažkas tarytum nutrūko. Ji visa širdimi troško įrodyti esanti verta savo demoniškos prigimties, bet ne dėl to, jog Tasdaras ja didžiuotųsi. Žengusi keletą žingsnių atgal, ji ištiesė į šonus rankas ir užsimerkė. Sukilusi stipri vėjo banga ėmė talžyti ją iš visų pusių, o kai mergaitė atsimerkė, jos akys vėl ėmė žibėti. Tasdaras galėjo suvaldyti savo dukterį, tik specialiai to nedarė ir tikrindamas jos galią nukreipė energijos bangą tiesiai į ją. Norėdama ją atmušti, Ravena negailestingai tvoskė jam atgal. Jos skleidžiamas vėjas dabar sukosi lyg sūkurys, vis tamsėjo ir didėjo, susiliedamas su jų abiejų valdomomis galiomis. Mergaitė iš paskutiniųjų stengėsi įveikti savo tėvą ir į priekį ištiesusi rankas tramdė sūkurį. Demonas taip pat nepasidavė ir plieskė vis didesnę galią, o Felicija, Arėjas ir Melburnas turėjo prisidengti akis. Jie jau nebematė besikaunančiųjų, negalėjo nė pasakyti, kuris iš jų laimės.

– Ravena! – pašaukė ją mergina, tačiau jos balsas mergaitės nepasiekė. Felicija norėjo jai padėti, bet žinojo, kad net nusiėmusi antrankius to nepadarytų – jų galios buvo pernelyg stiprios, tad tik beprasmiškai painiotųsi kelyje ir nukentėtų.

Jėgos po truputį ėmė sekti, Ravena tik trumpam susverdėjo, o Tasdaro galia perėmė visą sūkurį. Norėdama jo išvengti, ji metėsi į šalį. Kaip tik laiku, nes iškart po to didžiulis energijos kiekis praskriejo pro šalį. Smūgis sudrebino sieną ir išsisklaidė, bet ji liko stovėti tvirtai, nukreipdama žvilgsnį į tėvą. Ir tą akimirką suprato padariusi klaidą. Sūkurys sumažėjo ir galiausiai išnyko. Suklupusi ant kelių ji susiėmė už galvos, nagais drėksdama odą, nebeįstengdama ištverti skausmo, kuris skverbėsi į galvą, lindo gilyn tarsi grąžtas. Tai Tasdaras bandė paveikti jos protą, mėgino įsibrauti į slapčiausias mintis, tačiau ji jokiu būdu neketino to leisti.

– Paleisk Rebeką ir atiduok, ką paėmei, tada paliksiu tave ramybėje, – įtūžusi pro dantis iškošė Ravena, pirštai tik dar giliau smigo į odą.

– Tu manęs prašai? Kaip netikėta! – tyčiojosi Tasdaras, akimirksniu atsidurdamas prie pat jos. – Nagi, pasiduok. Tu esi mano dukra ir privalai paklusti, nori to ar ne.

– Ne, tu ne mano tėvas! Niekada tavęs neklausysiu!

– Galiu priversti, užvaldęs tavo protą. Jau maniau, kad turiu pakankamai bėdų su tavo mama, bet tu...

Jis jau tiesė į ją ranką, kaupdamas psi energiją, tačiau taip ir neužbaigė pasakyti visų žodžių – netikėta energijos banga nusviedė jį į sieną. Ravena aiktelėjusi nukreipė žvilgsnį į tą pusę, iš kur atskriejo psi energija, ir jos akys išsiplėtė iš nuostabos. Ji tikėjosi, jog jai į pagalbą atskubėjo vienas iš draugų, bet iš tikrųjų tai buvo Melburnas. Pasinaudojęs proga, kol Tasdaras dar neatsikėlė, jis puolė prie Felicijos ir Arėjo. Vos keli smūgiai, ir rankas juosiantys antrankiai suskilo.

– Greičiau nešdinkitės iš čia! – valdingai suriko vyras. – Užlaikysiu jį!

Galvos skausmas tarsi išgaravo ir Ravena pakilo, įsmeigdama žvilgsnį į pykčio pritvinkusį tėvą, jau lekiantį jų pusėn.

– Negaliu, vis dar neatgavau savo veidrodžio, – paprieštaravo ji. – Neišeisiu tol, kol jo nesusigrąžinsiu.

Felicija su Arėju atsistojo iš abiejų pusių, ruošdamiesi padėti savo draugei, bet Melburnas staigiai metėsi į priekį. Ravena nė sureaguoti nespėjo, kaip iš jo pirštų pasklidusi švelniai auksinė šviesa suformavo priešais juos magišką sieną, neleidžiančią Tasdarui lengvai prie jų priartėti. Nedelsdamas nė akimirkos, jis užkišo ranką sau už apsiausto skvernų ir iš vidinės kišenės ištraukęs Zurato veidrodį mestelėjo jį Ravenos pusėn. Mergaitė sutrikusi suspaudė jį tarp pirštų, neįstengdama patikėti tuo, kad pagaliau jį atgavo.

– Tu visą tą laiką jį turėjai ir nieko nesakei? – pasipiktino Felicija.

– Paaiškinsiu vėliau, – Melburnas vėl nukreipė žvilgsnį į sieną, kurią sudrebino stiprus smūgis ir į visas puses pasklido žaibų laja. – Ilgai neatlaikys, sakiau nešdintis iš čia!

Ravena šiek tiek suabejojo, ar tikrai turėtų palikti Melburną vieną, bet tvirtas jo balsas privertė ją susivokti, jog galbūt jis teisus ir geriausia dabar būtų atsitraukti. Žinoma, jautėsi apmaudžiai ir vėl pralaimėjusi savo tėvui, nors sakė, kad neatvyko čia dėl to, jog spruktų kaip bailė. Tačiau pati padarė klaidą manydama, kad sugebės jį įveikti, nes neapskaičiavo jo galimybių. Bet galbūt kitą kartą, kai sustiprės ir įgaus naujų galių, parodys Tasdarui jo vietą.

Su tokia mintimi mergaitė išbėgo iš salės, o jai iš paskos ir Felicija su Arėju. Prieš tai ji dar akimirkai pakreipė galvą, norėdama pažvelgti į likusį kovoti Melburną. Magiška siena subyrėjo į šipulius, tačiau pranykdama už posūkio ji daugiau nieko nebematė.