Mama, aš dabar jau viską suprantu,
Tu teisi buvai ir kaip norėjai tu,
Žmogumi, kad aš užaugčiau, tik deja,
Klesti neviltis šiandieną širdyje.

Žmonės svetimi – ne tu, ne tu.
Netekties brendu išdegusiu krantu.
Atvirumas užrakintas, vieniša esu,
Sunkų kryžių ant pečių nešu, nešu.

Mama, neteisi buvau, dabar tik supratau,
Kiek širdyje tau žaizdų gilių aš palikau.
Gailimės, kada netenkame. Suvokime –
Liekame vieni. Tu bent sapne,

Nors sapne lankyk mane, nes liūdesy
Juk vienintelė paguoda, mama, man esi.
Tu kalbėsi – aš klausysiu. Jau lėtai
Per gyvenimą einu. Galbūt matai?

Debesėliai plaukia, tu ant debesies
Po tų žemiškų vargų, žinau, ilsies.
Gyvenau per greitai ir nesupratau,
Už žodžius, kantrybę kaip dėkoti tau.