Atsiskirsiu nuo savo tiesas garsiai ošiančio pulko teisiųjų,
Kad galėčiau išgirsti, ką tvaska savosios širdies tylūs tvinksniai.
Anei godžiai perku, nei įkyriai ką nors ypatingo pasiūlau.
Aš dėkoju likimui už kiekvieną jo suteiktą mirksnį.
Pievoj žydinčioj vasaros vietos visiems atsiranda,
Tad nereikia grūmoti, kėsintis, dalintis ir bartis.
Kaip ramiai užmiegu, kai uždirbtą kąsnelį atkandu
Ir žinau, kad ne pergalių trokštu, bet iškilusią bėdą
Gebėsiu kaip rasą sugerti,
Su kitu ir kitokiu ieškosime bendro sprendimo,
Nes diena ta gera, kuri baigias ne kumščiais mojuojant,
Nes aršieji dažnai garsiai rėkia, kadangi jie daug ko nežino,
Nes, kai niršta, nemąsto, dažniausiai bent kiek pameluoja.
O tada būtyje prasidaro protu nesuvokiamas pragaras.
Žodis nieko nereiškia. Klasta ten įlindo dėl pinigo.
Bet kas gali banknotais nušluostyti traiškomo ašaras?
Ar kas gali nuo proto nušokusius vien tik piliulėm pagydyti?
Ošia pulkas teisiųjų ir plėšo be gailsečio koseres.
Nesuprasi, ar gaisrą gesina, ar malkų į jį pametėja.
Ar triukšme Dievas girdi už mylimus kuždamus poterius?
O balsų vis daugiau ir riksmai su keiksmais vis garsėja.
Net virš pievos, kurioj aš esybe visa medituoju su vasara,
Prariaumoja grėsmės kupini naikintuvai.
Žmonija kaip į priešus nutaikė ginklus į romatiškas pasakas –
Lyg ilgai ir laimingai nė karto linkėta jauniesiems nebuvo.