Lyg dėliotum save iš grumstelių
ar prinokusios varpos grūdų...
Bertum smėlio ir žvyro po saują,
pieštum saulę anglies pieštuku.

Tai, kas buvo, voratinkliuos spindi,
kas dar bus – tik Dievo minty.
Vėjas valkata širdį vis gildo –
atsisukęs savęs nerandi.

Nerandi jokio pėdsako laiko,
ir po laiko – kitų nerandi.
Apanglėja ranka, kuri laiko
paukščio plunksną, kol pats ja tampi.