Mudu virtom pūkais.
Neša vėjas virš žydinčio lauko.
Matom būtį labai iš atokiai. Suprantam,
Tačiau nebegalim pakeisti.
Garso žodžiuos nėra –
Nebeverta nei burną pražiot,
Anei inkšti, nei kaukti.
Galim nirtulį neštis
Ar skristi toliau, jei atleisim.
Tiek tikiu tavimi,
Jog palengvinsi manąją naštą,
Neminėsi klaidų,
Nes bambėdamas jų neištrinsi.
Argi būna lengviau,
Jei šašus nuo žaizdos nuolat krapštom?
Gerbiam, mylim, jei ką,
Tam sopėjimo niekad nelinkime.
Mudu virtom pūkais,
Kiek pamiršę savuosius sulotekius,
Bet sapnai iki šiol ir spalvoti,
Ir papila gausiai nektaro.
Juk be žodžių jauti,
Kad norėjau tau tiek dovanoti,
Kad ir viską įdavus,
Manyčiau, kad buvo per maža.
Kilkim, skriskim dangop,
Nes iš ten galbūt būtį suprasim –
Ir prasmes, ir vertes
Nė į ką nepamainomo ryšio.
Leisk, aptversiu žaizdas,
Kad nekristum ir nepasimestum,
Kai dvejonių neliks,
Jog drauge mes patyrėme viską.