Buvo kaimas – ir kaimo jau seniai nebėra.
Mintimis tik pareinam, kur lydėta žara.
Rytas kur pasitiktas, pėdos žėlę žole.
Pasmerktas neišlikti, šaknys – sielos galia.

Medžiai tylą sugėrę, saugo praeitį jie.
Pašelmės blezdingėlė neberanda šiandien.
Svetimas toks peizažas, mes jame – svetimi.
Atmintis rankas grąžo: čia mylėjom jauni.

Troba dingo, kuprotas liko pilkas akmuo, –
Sapnas lyg pirštu rodo, – nesugrįši namo.
Ant širdies luitas gula, slegia, jo nenurist.
Tu atleisk man, motule, aš turėjau išskrist.

Be vaikų lizdas šąla, tą aš puikiai žinau.
Išvedė svetur kelias, senstu, pripažinau,
Gimtas namas – tvirtovė, tik pradingęs seniai.
Mintyse jis – šventovė, svajose – aplankai.