Širdie, tu nesiskųsk „esu pavargusi“,
Ne tau tokie jausmai, tikrai – ne tau.
Akys gi šitiek metų dangun žvalgėsi,
Kuždėjo: „Grožio daug, širdie, matau.“

Ir tu greičiau plazdėjai, nes ramino,
Užglostė patirtas gilias žaizdas.
Praeitį klojo dulkėm užmaršties, grąžino
Tikėjimą, žinojo – priekį ves.

Širdie, tu nedejuok, toksai gyvenimas,
Kiekvienas nešam savo kryžių mes.
Tik vienas degame, kitas – rusename,
Bet juk kiekvienas turime svajones.

Ir kai nakties tamsa tave apgaubia,
Tu nenurimki, plak dar atkakliau.
Kol meilė bus gėlėtoji palaukė,
Šypsokis: juk skeveldromis nedužau.