Gyslotom kojom kraujas teka, teka
Ir rankom, plūsta pasisukinėdams.
Į širdį ar užsuks?
Traiškanotos akys rodo kelią. Turbūt dar rodo...
Ne kugeliu, spirgučiais ir ne karbonadais grįstą,
O alkio seilių upėm, upėm...
Ir karts nuo karto Saulė, tamsindama mano langus,
Suspiegia, suklykia ant kalno,
Purvais pasitaškydama, norėdama, kad per liemenį apglėbčiau.
Bet ne...
Iškeltomis rankomis, išdžiūvusiomis akimis ir kunigėlio žvilgsniu
Žvelgiu tik į moteris.
Ir Saulių man nereik!
Bet ąžuolai grūmoja man ir rodo šakomis,
Ryškiai žalius lapus judindami, drebėdami iš baisumo,
Kad asilas buvau ir liksiu.
O aš, girdėdams seilių varvėjimą ant stalo,
Mintimis lipu, lipu.
Kopėčiomis į tą aukštą, kur nieks manęs nepažįsta,
Bet daug aukštų yr, kur ir žinoti nenori...
Ir vos vienas kopėčių pagalėlis iki tyro jausmo,
Aplink grasinančių varnų būrys užsiplieskia.
Aš pamatau tik Vyrgos veidą varnos kūne!
Virstu, virstu.
Ir nusikeikt suspėju, kolei gyvatės raizgosi man aplink kaklą.
Ir ašara, pritvinkusi meilės ir noro, kilti nurieda.

Staiga pabundu. Vyrga rankomis apsiraizgius kaklą.
O kad ją po šimts velnių!


Iš Vinco dienoraščio, 1999