Aplinkybės kai spaudžia į kampą,
Net stipriausiam svarbu, 
Kad į kambarį kas nors įeitų.
Kad kartu pro duris įsiveržtų gaivaus oro gūsis.
Kad iš siaubo sustingęs raumuo nuo nujaučiamo mūšio užkaistų,
Kad norėtumei būti,
Ne pasiduot ir nežūti.
Už tavęs lai susirenka protėvių vėlės garbingos,
Tam, kad ryžto suteiktų, kovas jų ir darbus sunkiausius priminę.
Susikaupk, susiimk. Kaip kovosi, jei būsi iš siaubo sustingęs?
Už tavęs juk ne šiaip sau usnėti laukai, bet gyvybių aukom išpirktoji gimtinė.
Kas laukus supurens?
Kas žegnos duonos kepalą derliaus šių metų?
Kas ugnelę kurens,
Kad išėję turėtų kur grįžti?
Godžios akys veltėdžių
Tirštai sužydėjusią būtį pamato
Ir sukyla pagunda draskyti ir griaut laimę visą.
Ir likai tiktai tu,
Kad nuspręstum, kas šiuokart teisinga - 
Ar suklupti ir pančius bučiuot,
Ar parkrist po kovos,
Kad bent kraujas ribas pažymėtų.
Žydi sodas tirštai,
Išgenėtas prieš derlių labai rūpestingai.
Juk be karo eini
Į tau protėvių paruoštą vietą.
Lika puoselėt ją,
Laistyt prakaitu, gerbt gyvą kraują,
Ir galvot ne ką griausi, bet ką savo darbu sukursi.
Juk pakaks išminties suturėti bepuolančią gaują.
Tą lemtingą (nors tau paskutinę) minutę...