Kokia saldi vėlyva meilė!
Koks tavo bučinys svaigus!
Turbūt išbūrusi iš delno,
Ji suvedė gatvelėj mus.
 
Ir aš kaip Hamletas apsvaigęs
Nuo tavo žalzganų akių,
Mėnulio pasiėmęs dalgį,
Vėl Paukščių klaidžioju taku.
 
Vėl pamiršti atgimsta žodžiai
Ir žvaigždės kosmoso vitražuos...
Aš neprašau aistros besotės –
Tiktai vilties gurkšnelio mažo.