Šalta arbata ir sudžiūvęs sumuštinis. Dangus ėmė niauktis atslinkusiais pilkais debesimis. Lyg ir ruošėsi lyti, lyg tik bauginti. Stipresni vėjo gūsiai plaikstė dienines užuolaidas. Vaza be gėlių nuriedėjo nuo staliuko ir pabiro šipuliais į grindis. Teko uždaryti langus. Vyriškis pažvelgė į sieną, kur kabojo paveikslas aprūkusiais rėmais, patirpusiais nuo karščio dažais pakraščiuose ir nuodėgulio išdeginta akimi. Nuėjo virtuvėn, bet jau po minutės grįžo greitu žingsniu, čiupo už rėmo, nukabino nuo vinies ir, prigriebęs audeklą, įvyniojo jį. Pasikišo po pažastimi ir nuskubėjo laiptinės link.
 
Nakties tamsoje galingais dūžiais suskambo bažnyčių varpai, kviesdami tikinčiuosius melstis. Vieni, tarsi laukę šio ženklo, puolė iš karto tamsą raižančių bokštų link, kiti, gal mažiau pamaldūs, dar tik prausė veidus šaltu vandeniu, kad išblaškytų snaudulį. Sau ištikimi liko tik policininkai, naktiniai barai ir viešnamiai. Dar – benamės katės, besislapstančios nuo mieste jas medžiojančių lapių.
 
– Persižegnok šventoriuje. Persižegnok prieš altorių. Gausiai semk šventą vandenį ir apliek save! – mokė pirmoką motina, tempdama miegantį vaiką.
– Bučiuok kunigui į ranką, kai išties. Šventas žmogus. Išganys tave, – aiškino kita savajam. 

Gal kiek gūdu, kai akmenys pasimatė akyse. Mūro sienos, su aštriais smaigaliais, įsirėmusiais į juodą debesį.
Meldėsi karštai, dairydamosi į šonus davatkos. Atliko prievaizdo darbus.
 
Vyriškis sliūkino patvoriu, nešinas po pažastimi savo nešuliu. Nežinia, ko baiminosi. Ilgai taikėsi įsliūkinti per zakristijos duris. Ten – švento vandens indas. Atidengęs paveikslą, plovė gausiai švęstu vandeniu jo veidą. Dažai be karščio tirpo akyse.
 
Ryte su gaidžių antrais užgiedojimais tikintieji ir lėbautojai ta pačia gatve ėjo namo.
Prieangyje po styrančia vinimi degė dvi raudonos akys.