Nemanyk, jog eilėj išsirangiusioj dėmesio tavojo laukiau,
Gyvenau kitoje erdvėje
Ir takus, su tavais nesikirtusius, lūkesčiais neapsisunkinau.
Dovanos neverti, kas susitepė imdami kruviną auką
Ar apgaule tol stvarstė, kol melai pasidarė per sunkūs.
Suradau tylią laimę,
Kurią trimituot nerūpėjo,
Ir svaigau ja lyg būčiau į sodą Edeno patekus.
Jokio titulo tąkart mano mielas vedlys neturėjo,
Bet pasiūlė man savąją sielą,
Kaip jūra vilnijanti, plačią.
Aš žinojau, kad ten aš esu jam gražiausia, vienintelė,
Mus ne priesaikos jungia,
Bet jausmas nuo laiko neblunkantis,
Nes prie jo ištirpstu, o netekus ledokšniais sustingau,
Ir tik jo bučinių iki peršulio ilgisi lūpos.
Na, o tu?
Nugraibytas triukšmingų gerbėjų,
Kaip ikona, nespėjus nudžiūti nuo tikinčių seilių.
Aš džiaugiuosi, kad mudu pro šalį viens kito praėjom –
Ne visiems būna duota žinoti, kas ta nimbu šviečianti meilė.