Sunerimo, sujudo it augalo genas –
Atbundu paryčiais, nors nė kiek nevėluoju.
Išeinu į vagas, paramstydama sienas,
Ir uždžiūvusias sėklas sijoju, sijoju.
Apžvelgiu, kaip slyvaitė galulauky žyla,
Paklausau, kaip gegutė vos balsą išspaudžia,
Kaip mėnulis per naktį it naudotas sudilo
Ir meldžiu, kad išvysčiau jo pilnatį naują.
Šalta šulinio atgaiva vaistų saują užgersiu,
Ir suprasiu, kad bus nebe mano šis laikas,
Tik iš įpročio ugnį taip, kaip  sergėjus, sergsčiu,
Kad mintu trupiniais, visą būtį suraikius.
Bet tas augalo genas net naktį nerimsta – 
Jis, pajutęs pavasarį, kruta ir kruta.
Reikia vagą pasiekti, net kojos jei linksta.
Juk paspringsiu nedirbus net pyragais, ne plutom.
Ak, budri ta kaimiečio įdarbinta sąžinė.
Tarp manęs ir vagos jokio pono nebūta.
Kaip galėčiau pramigti pavasario pradžią –
Gyvas augalo genas kai kruta ir kruta?