Valdas patogiai įsitaisė savo „klasikinio stiliaus“ nutriušusios sofos gilumoje. Tas baldas buvo tarsi jo komandinis punktas. Stori pirštai, pripratę prie pigaus alaus skardinių vėsumos, dabar vikriai bėgiojo sūnaus dovanoto telefono ekranu. Po įrašu apie naują asfaltą kaimyninėje seniūnijoje jis brūkštelėjo: „Vagys! Sau pasitiesė, o pas mus duobės kaip po karo! Vadovauja negerai!“

– Tikra tiesa, Valdukai, – iš virtuvės pritarė pati Genutė, viena ranka maišydama puodą, kita „skrolindama“ akcijas. – O tas mūsų kaimynas Petras tai išvis begėdis. Mačiau, naują tvorą tveriasi. Ir tikrai ne iš algos – kombinuoja, gyvatė, garantuotai. Kad jį kur šėtonas sapne aplankytų ir išbogintų į pragarą kartu su ta jo tvora...

O lauke, ant elektros laidų kaip ant baro kėdžių, suposi krankliai – vieninteliai apylinkės „koučeriai“ ir sėkmės mokytojai. Jie stebėjo Valdo agoniją su tokiu profesionalumu, tarsi žymėtųsi pastabas moksliniam seminarui „Kaip pasisotinti maita iš svetimo negatyvo“. „Žiūrėk, – sukrankė vyresnysis, – dabar jis parašys komentarą apie blogą valdžią Lietuvoje, išeis į lauką, išbarstys „čipsų“ trupinius, o tada mes galėsime ramiai nusileisti ir jais pasisotinti. Štai čia tai tikrasis verslo planas!“

Valdas, kaip katinas prisilaižęs grietinės, patenkintas nusišypsojo. Jam labai patiko tokia „dvasinė higiena“ – apjuodinti viską, kas tik šalia jo judėjo. Jo kaime tikėjimas buvo likęs tik kaip prieskonis keiksmažodžiams, o dangiška plynė virš galvos tarnavo tik kaip indikatorius, ar pavyks pasiimti pašalpą.

Suskambo telefonas. Ekrane pasirodė sūnaus, lenkusio nugarą Londono ponams, vardas.
– Tėvai, pervedžiau jums eurų, bet šį mėnesį truputį mažiau. Atsitiko nelaimė, mašiną sudaužiau, – pasigirdo jo kaltas balsas.
Valdas net paraudo:
– Mažiau?! Mes čia badu mirštame, elgetų šalyje gyvename, ranką atkišę laukiame, o tu ten išsidirbinėji svetur ir tėvų negerbi! Gramzdini juos į liūną be jokio gailesčio!

Po pokalbio padėjęs ragelį Valdas vėl įsitaisė patogiame savo „soste“ priešais televizorių. Jautėsi kaip didžiausias po Jėzaus Kristaus kankinys. Ekrane diktorius rimtu veidu pranešė apie naują krizę Lietuvoje ir bręstantį karinį konfliktą pasaulyje. Vyro akys nušvito tarsi traktoriaus lempos tokia viltimi, kokia nušvinta tik tikro patrioto žvilgsnis pamačius penkiasdešimties procentų nuolaidą „šlapiankei“.

– O, tai visgi karas bus! – šūktelėjo žmonai. – Gal tada pagaliau kokių miltų ar aliejaus iš humanitarinės „pames“? O tai dabar viską pačiam kombinuoti reikia, net nagai į save riestis pavargo tos naudos beieškant. Pilvas gi ne Tėvynė – valgio tikisi dabar ir čia pat, o ne po pergalės!

Pajutęs, kaip šis gurgia ir prašo „aukos“, pasidėjo ant kelių skardinę „tušonkos“, kurią vakar „netyčia“ pasiskolino iš kaimyno rūsio, ir atsidarė feisbuką. Va čia tai jis jau jautėsi kaip tikras dvasinis guru. Kramsnodamas riebų mėsos gabalą ir taukinais pirštais baksnodamas į telefono ekraną, pradėjo kasdienę litaniją: „KUR DINGO ŽMONIŠKUMAS?!“ – didžiosiomis raidėmis suraitė jame. „Visi tapo beširdžiai savanaudžiai, tik pinigai galvose, tik tie prakeikti eurai! Vaikai tėvus pamiršta, išdarda svetur, o tėvai laikosi tik ant moralės pamatų. Reikia dalintis, reikia artimą mylėti, o ne tik į save tuos nagus riesti! Kas mes per tauta tapome, kad vieni kitus kapojame kaip tie krankliai?! Tiesiog gėda žiūrėti į tokį lietuvių moralinį supuvimą!“

– Valdai, ar „tušonka“ ne per sūri? – iš virtuvės šūktelėjo Genutė.
– Normali, – burbtelėjo jis laižydamas taukus nuo pirštų. – Tik vat Petras tai tikra gyvatė: vėl geresnės markės mašiną nusipirko. Tas visiškas dvasios ubagas, o pažiūrėk – už mus geriau gyvena.

Paspaudęs „bendrinti“ Valdas pajuto tiesiog angelišką palengvėjimą. Jis ką tik atliko savo pilietinę pareigą – pamokė pasaulį moralės. Skardinė jau buvo tuščia, tad mikliai paspyrė ją po sofa, kad nesimatytų įkalčių.

Gatve praėjo kaimynas Petras. Praėjo tai praėjo, kasdien juk praeina, bet kai šis nutaikė savo liesą, tradicinę lietuvišką špygą į Valdo langus, vyrui užvirė kraujas. „Nu, rupūže tu, palauk! Dabar tau padangos bus subadytos, nekaišiosi tu čia man tos savo penkiapirštės kombinacijos į akis!“

Genutė giliai atsiduso. Su pasigėrėjimu žiūrėdama į savo lakuotus ir „į save riestus“ nagus, kurių manikiūras buvo toks pat aštrus kaip ir jos liežuvis, ištarė:

– Et, Valdai, mes gi esam romūs, lėtapėdžiai, šventi žmonės... – svajingai užvertė akis į lubas, tarsi ten ieškotų palaiminimo už sėkmingai sušveistą svetimą „tušonką“. – Tik va, gerai tas Vytautas sakė: visa Lietuva – vieni bukagalviai avinai ir runkeliai. Kaime nėra su kuo net apie aukštąją kultūrą pasišnekėti, visi tik žiūri, kaip ką nugvelbti...

Ji priėjo prie lango ir praskleidė užuolaidą, kad geriau matytųsi kaimyno Petro kiemas.
– Tokia jau toji mūsų lietuviško pilotažo klasė, tėvai, – reziumavo ji pasitaisydama išblukusį chalatą. – Nuo sofos juk viskas geriau matosi: ir kas vagia, ir kas negerai vadovauja. O mums kas? Mes tiesiog laukiame, kol kas įkris į duobę. Jei ne Dievas duos, tai gal bent karas humanitarinę pagalbą atneš.

Valdas pritariamai kostelėjo, išjungė šviesą ir abu liko sėdėti tamsoje saugodami savo dvasinį rojų nuo bet kokio prašalaičio, kuris drįstų jiems pasakyti tiesą į akis.

Už lango krankliai-koučeriai supratingai nutilo – mokiniai pranoko mokytojus.