- Skiriamės?
- Skiriamės. 

Staiga neliko nieko. Tokios svaiginančios ir deginančios aistros, kai viena šakute keptas bulves su rūgpieniu... Nieko. Suveikė savisaugos instinktai, ir užsidegė laužai, deginantys tiltus, kelius ir oro uostus. Kas, atrodė, buvo viskas ir visam, persivertė į du, vienas kitam nieko nebejaučiančius žmones. Svetimi. Susikrautum kelis daiktus į krepšį ir per sukąstus dantis išstenėjęs palinkėjimą nudžiūti, išeitum ir pamirštum lyg slogų sapną, bet tie, dar vakar žydėję sodai, davė vaisių – sūnų, kurio sau pasižadėtum niekad nepamiršti.
 
Vaikas į tėvą žiūri motinos akimis.
 
„Man reikia pinigų.“
 
Nei labas, nei kaip sekasi. Sausa, šalta žinutė telefono ekrane.
 
„Aš noriu kompiuterio.“
„Kam?“
„Žaidimams.“
 
Kompiuterio žaidimams?! Taip, dar mažas. Dar nesupranta, kaip tėtis gyvena. Nepagalvoja, kad gal nėra taip lengva išvažiavus į tą Angliją. Kad ir kaip sunkiai dirbtum, vis tiek trūksta bent vieno kito papildomo šimto per savaitę.
 
„Šitas bus gerai?“
„Ne. Per pigus. Nebus greitas. Noriu kito. Už du tūkstančius.“
„Du ko?!“
 
Reikėtų laimėti loterijoje, kad galėtum pildyti vaiko svajones.
 
„Suprantu, kad liko nuoskaudų. Skiriamasi ne dėl vieno žmogaus kaltės. Abu paleidom vienas kitą. Gal kažkaip paaiškintum, kad tokios sumos pinigų man per didelės.“
„Pats paaiškink!“
 
„Aš negaliu tau nupirkti tokio kompiuterio. Dar ne dabar. Nori, parsiųsiu telefoną?“
„Siųsk.“
 
Telefonas nebrangus, bet ir labai nekokybiškas. Lyg prieš šimtmetį gamintas. Vangiai reaguoja į ekrano palietimus, o ir wi-fi funkcijos nėra.
 
„Man reikia pinigų.“
„Kiek?“
„30“
 
Šaltos, bejausmės, reiklios žinutės. Jokio pasisveikinimo, jokio pasidomėjimo. Juk Anglijoje gyvena. Turi pinigų, kaip šieno.
 
„Aš šį mėnesį negaliu sumokėti alimentų. Nebuvo darbo, nesumokėjo pinigų.“
„Mes tau ne šeima. Kodėl turiu laukti?! Pinigų man reikia dabar.“
 
Paskolos iš bendradarbių su neapskaitomomis palūkanomis per paslaugas, atidirbimus, alkoholio vaišinimus, kad tik nevėluočiau išsiųsti pinigų.
 
Anksčiau ar vėliau gyvenimo banga kelia aukštyn. Sėkmė vis dažniau nusišypso, meiliai pakoketuoja. Nebereikia skolintis. Galima siųsti pinigus laiku.
 
„Reikia šiek tiek pinigų.“
„Kiek?“
„50“
 
Išsiunti 100, nes juk vaikui. Tegul nusiperka kažko daugiau, nei buvo būtina. Prašymai vis dažnesni, nedidelėmis sumomis, bet visuomet šaltai ir sausai, lyg banke, kur nėra jausmų, tik pinigai.
 
„Noriu išvažiuoti vasarai į Daniją padirbėti. Reikia 500.“
 
O! Vaikas jau beveik suaugęs. Važiuoja pats sau užsidirbti pinigų. Pagaliau bendromis pastangomis užauginome sūnų. Dar kiek, ir sukurs savo šeimą. Supras, kai pats taps tėvu, ko trūko iš jo.
 
Grįžo pilnomis kišenėmis ir gera širdele. Švaistėsi ir į kairę, ir į dešinę. Trijų mėnesių atlygis ištirpo per tris savaites. Nepaprastai dosnus broliams, mamai ir patėviui.
 
Prieš kitas vasaros atostogas.
 
„Aš nedaugžodžiausiu. Noriu išvažiuoti į Daniją vasarai. Reikia pinigų. 1000“
 
Šimtai peilių perveria širdį ir vienas jų – virkštelę.
 
„Nei labas! Nei kaip tau sekasi! Nieko! Vien tik pinigų piniGŲ PINIGŲ!!! Ar praėjusią vasarą nebuvai? Neužsidirbai? Nepagalvojai atsidėti kitai kelionei? Ar iš viso galvojai???“
 
Tyla. Jau penkeri metai tyla.
Dar gyvą palaidoji savo širdyje.