Džiaugias, stebisi upelis,
Kad jau plukės žydi.
Visos baltos, visos gražios,
Jį žiedais palydi.
Ši akimirka trumputė
Ilgame kely,
Bet kaip gera, kai gėlytę
Jame sutinki.
Kas ilgoj kelionėj laukia
Niekad nežinai.
Gal Nevėžio žalios lankos,
Gal statūs krantai?
Vėliau vandenys bus tamsūs
Ir baugi gelmė,
Spinduliu paliks ant kranto
Sutikta gėlė.
Plukėms padainuos lopšinę,
Kai nakčia tekės.
Jei tik vėjas bus nurimęs,
Ją tikrai girdės.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Moderatorius (-ė): pavėjui
Sukurta: 2026-04-13 20:29:13
Jūsų upelis teka labai ramiai ir melodingai, o tas spindintis plukės prisiminimas ant kranto suteikia eilėraščiui jautraus gylio. Kūrinys lyg pavasarinis vanduo.
Pasigendu tiktai kažkokio aštresnio „kampo“, netikėto žodžio, unikalios detalės, kas į tekstą įpiltų savotiškos gyvasties druskos.