Veidrodis, kuris melavo švelniai

mano veidrodis
meluoja

bet labai švelniai

jis nuima aštrius kampus
nutildo pavargusias akis
ir palieka tik tai
ką galiu pakelti

vieną rytą
jis pavargo

parodė viską

aš atsitraukiau
o jis suskilo
neatlaikęs tiesos

dabar renku save
nuo grindų

- - -

Dievas, kuris pametė žmogų

dievas vieną rytą
neberado žmogaus

ieškojo tarp maldų
tarp bažnyčių
tarp vardų

bet rado tik aidą

tada atsisėdo ant pasaulio krašto
ir paklausė tylos:

„kur jis?“

tyla atsakė:

„jis dabar ieško tavęs
savo viduje“

ir abu
pasiliko laukti

- - -

Žodis, kuris suskilo

ištariau žodį
ir jis suskilo

viena jo pusė liko su manim
kita — išėjo pas tave

nuo tada
mes kalbamės
pusėmis

kartais susitinkam vidury sakinio
ir trumpam tampam pilni

bet tik trumpam

- - - 

Mažas stebuklas

ant mano rankos
nutūpė kažkas mažo

gal vabzdys,
gal akimirka

nejudėjau

ji pabuvo
tiek, kiek reikėjo

ir išskrido

palikdama

jausmą

- - -

Karalius, kuris valdė nieką

gyveno karalius
kuris valdė nieką

jo žemė buvo tuščia
jo pilis — pilna aidų

kiekvieną rytą
jis sakydavo kalbą

„mano brangūs niekai“

ir niekas neatsiliepdavo

bet jis vis tiek linktelėdavo
lyg būtų išgirdęs plojimus

vieną dieną
niekas pasitraukė

ir karalius liko
be nieko

tada jis pirmą kartą
pasijuto vienišas

- - -

Pienė, kuri žinojo atsakymą

pievos vidury
augo pienė

paklausiau:
„kaip būti ramiam?“

ji nieko nesakė

tik išsisklaidė vėjyje

ir kiekviena jos dalelė
išskrido
skirtinga kryptim