Paskutiniu metu, kai prieš trejetą mėnesių išlydėjo savo gyvenimo pakeleivę Anelę, Mykolą užpuolė liūdesys, nemiga ir kažko laukimas. Tad ir šį ankstų Šv. Velykų rytą, kai bažnyčios varpų gaudesys ritosi per lipnų rūką lyg sunki vario banga, žadinanti žemę iš gilaus miego, jis stovėjo sode.
Pirmieji saulės spinduliai, prasimušę per nakties tamsą, tarsi tirpstantis gintaras tekėjo jo batais, per kiekvieną jau įgavusį smaragdinį ryškumą, gležną žolės stiebelį. Šviesa tįso, kol pasiekė namo palanges, nudažydama jas švelnia persiko spalva. Obelų pumpurai, tarsi pritvinkę pavasario kraujo, pulsavo lyg mažytės purpuro širdelės – jie jau buvo pasirengę sprogti ir išskleisti balto sniego bei rausvo šilko žiedų palaimą. Oras virpėjo nuo pakilios paukščių giesmės; tai buvo ne šiaip sau ulbėjimas, o gaudžianti gamtos katedra po turkio spalvos dangumi. Visi, kas gyva, sveikino Viešpaties prisikėlimą.

Senelis užsimerkė, tarsi leisdamas spinduliams skaityti jo veido raukšles kaip seną metraštį.
– Viešpatie, – pakėlęs akis į dangų sušnibždėjo jis, – mano dienos ištįso kaip vakaro šešėliai, o naktys tapo bedugniais šuliniais. Kodėl tu vis dar laikai mane šiapus, kai sode aidi tokia karališka muzika? Kodėl palikai mane vieną su prisiminimų iškarpomis?

Šviesa virš sodo staiga tapo tokia skaidri, jog atrodė, kad pati amžinybė praskleidė žydrą šydą. Tai nebuvo garsas – tai buvo šiltas delnas ant peties, virpesys, prasiskverbiantis iki pat kaulų smegenų.
– Ir ko gi nerimsti, mano brangus žmogau? – tyliai paklausė Dievas, ir tas balsas nuskambėjo kaip pavasario vėjas, šukuojantis jauną žolę. – Ar nematai, kaip aš puošiu tavo sodą velykine drobe?
– Viešpatie, bet aš bijau tos tylos, kuri atsėlina su saulės laida, – prisipažino Mykolas. Skaidri ašara lyg švytintis krištolo lašas nuriedėjo raukšlėtu skruostu. – Bijau, kad tavo šviesa mane pamirš.
– Kvailuti, – švelniai nusišypsojo Kūrėjas, ir obels šaka, nusėta šviesiai žalsvais taškeliais, lengvai grybštelėjo Mykolo petį. – Kiekvienas žiedas, kurį šiandien pamatysi, bus mano laiškas tau. Kiekvienas paukščio sparno plazdėjimas – mano linkėjimas. Tyla juk nėra tuštuma. Ji yra šventovė, erdvė, kurią palikau meilei augti. Argi jauti vienatvę, kai aš kvėpuoju
kartu su tavimi?

Mykolas sugrįžo į namus, bet kambarys jau nebebuvo toks pat. Senojo laikrodžio tiksėjimas staiga tapo toks gyvas – tarsi namų širdis, besistengianti plakti vienu ritmu su jo paties širdimi. Vienatvės šešėliai, anksčiau pasalūniškai tūnoję kertėse, ištirpo auksiniame saulės sraute. Jis giliai įkvėpė šventinio oro, kuriame susipynė drėgna žemė, vaškas ir viltis. Senatvės našta ir žmonos ilgesys, tiek laiko slėgę pečius, staiga tapo lengvi, tarsi tą sunkumą būtų nubraukusi nematoma ranka.

Pro langą įsiveržęs spindulys nušvietė Mykolo kaktą, ir jam pasirodė, kad vėjas pro plyšį sušnibždėjo paskutinį pažadą:
– Mylėti tave niekada nepavargsiu. Tu juk esi mano pavasaris.
Mykolas šypsojosi. Kol žemėje skleidžiasi bent vienas pumpuras ir kol jo krūtinėje tvinksi gyvybė, jis nebuvo senas žmogus – jis buvo amžinojo Šv. Velykų rytmečio bendraautorius.
– Vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios... – paėmęs du svogūnų lukštais dažytus margučius, susidaužė pats su savimi. – Būk pagarbintas, Prisikėlęs!
Vos tik spėjo ištarti, į duris pabeldė.

. . .

– „Žveng žirgelis lankoj, juodbėrėlis lankoj...“ – džiugios dainos garsai basnirčiomis bėgo per sodą, peršoko į atgimusias, šalpusniais nusėtas sodžiaus pievas.