Pirmas skyrius. Atgimstanti viltis

1951 metai, Lapkričio 20 diena

Užmaršties pasaulis – tai vieta, kurios vengė kiekvienas ypatingasis, nes pakliuvus į ją galėjai daugiau niekada nebegrįžti ir klaidžioti Šnabždesių girioje kaip šmėkla, kas buvo šimtą kartų baisiau už mirtį. Einant laikui pasmerktieji ten prarasdavo protą ir neprisimindavo savo ankstesnio gyvenimo, bet tai visiškai nieko nekeitė, juk nė vienas netroško palikti savo praeities užnugaryje. Deja, išvengti Užmaršties pasaulio sekėsi ne kiekvienam, į jį patekdavo visi, kurių gyvybės kabodavo ant plauko, o ištrūkdavo tik įveikę mirties gniaužtus, nes tokiu būdu jų sielos grįždavo į kūną. Bet tai padaryti nebuvo taip paprasta. Net ir giliausiuose girios kampeliuose knibždėte knibždėjo nesuskaičiuojama gausybė šmėklų, tik kur jos – neaišku, jų kuždesių pilna visur. Būtent dėl to ta vieta atrodė panaši į milžiniškas kapines, o tamsa buvo tokia tiršta, jog sunkiai sekėsi ką nors įžiūrėti, nors matyti ir nereikėjo, kai kaustanti baimė pati skverbėsi į širdies gelmes, bandydama galutinai sunaikinti.

Kiek toliau aplinkos vaizdas šiek tiek keitėsi. Nuo pat Tamsos stulpo besidriekiantis kelias girios viduryje vedė iki Juodosios pilies, vienintelio ten stūksančio pastato, kur ir gyveno pats Aladoras, Užmaršties pasaulio valdovas, visų tų šmėklų šeimininkas. Jeigu čia pakliuvusios sielos pralaimėdavo, jis galėdavo pavogti jų galias ir sustiprėti, bet jam to neužteko. Ne visi pasmerktieji turėjo jų pakankamai daug, kad tenkintų Aladorą, o ir jo paties galios silpo, nes jis jau nebebuvo Pirmapradis dievas. Reikėjo kažko stipresnio, tačiau tinkamos sielos iki šiol jis nerado, o ta, kurią norėjo pavogti prieš tai, buvo atskirta nuo jo Juodosios miglos. Jos savininkas atkakliai priešinosi, tad privalėjo nedelsdamas imtis kitokios taktikos, kol jo galios visai neišnyko.

Einant tolyn keliu per Šnabždesių girią, Aladoro veidą perkreipė klastinga šypsena. Taip, jis žinojo išeitį, tereikėjo viską atlikti teisingai. Jo akys žybtelėjo raudonai, bet šalia einantis Tasdaras to nepastebėjo. Ta juos gaubianti tamsa nė trupučio nebaugino, nes tai buvo didžiausias jų galių šaltinis. Tačiau ji čia supo ne viską – netoli pilies ramiai tekėjo Gyvybės šaltinis, taip vadinamas ne be reikalo. Sidabriškai šviečiančiame jo vandenyje vienas prie kito grūdosi vienodo dydžio akmenys, o kai į Užmaršties pasaulį patekdavo kovojančio su mirtimi žmogaus siela, vienas iš jų virsdavo žėrinčiu brangakmeniu. Tik taip būdavo galima sužinoti, kiek tuo metu čia klaidžioja sielų, kol jos neištrūkdavo arba jų neįveikdavo šmėklos. Šiuo metu brangakmenių žibėjo neįtikėtinai daug, kai kurie iš jų vėl virsdavo paprastais akmenimis, kiti visai išnykdavo, bet jų vietą užimdavo nauji. Ir taip ciklas tęsėsi be galo, nė akimirkai nesustodamas.

– Taigi, kodėl mane čia pasikvietei? – jiems sustojus prie pilies durų paklausė Tasdaras.

– Pirmiau užeik, noriu nuvesti tave pas Arelą, – lyg ir sunerimusiu balsu tarė Aladoras. – Nemaniau, kad teks su tuo susidurti, bet negaliu nuo tavęs to slėpti.

Lengvai pamojus ranka, durys girgždėdamos atvėrė kelią į tamsų koridorių, tačiau visiškai nepaisydami supančios aplinkos vyrai žengė vidun. Prie laiptų juos pasitiko Erinija, bet tik pagarbiai nusilenkusi nuėjo iš paskos. Kurį laiką jie leidosi žemyn visiškai tylėdami, girdėjosi tik kaip į medines grindis atsimuša sunkūs, metalu kaustyti batai. Galiausiai laiptai baigėsi ir nusitęsė dar vienas koridorius, tik šį kartą jau apšviestas ryškios deglų šviesos. Be grublėtų akmeninių sienų jame daugiau nieko nebuvo, tik medinės durys pačiame gale, kurių jie ir siekė. Erinija visai be garso jas pravėrė, įleisdama į kambarį savo tėvą ir brolį.

Iš pažiūros kambarys atrodė niekuo nesiskiriantis nuo kitų, tačiau didžiausią dėmesį atkreipė visur aplinkui besirangantys žali vijokliai, beveik tokie patys, kokie dengė išorines Juodosios pilies sienas. Tik šie skyrėsi tuo, jog neturėjo tokių ilgų spyglių ir juos puošė daugybė rausvų rožių žiedų. Jie lipo sienomis, kerojosi per baldus ir netgi ant lubų. Iš pradžių Tasdaras nesuprato, kodėl Aladoras su Erinija atvedė jį būtent į šią vietą, bet tada jo žvilgsnis įsmigo į prie plataus lango stovinčią lovą, kurioje gulėjo sustingęs Arelos kūnas. Čia vijoklių buvo kur kas daugiau nei visur kitur, jie pynėsi aplink lovą, tokiu būdu tarsi kurdami gėlių patalą, o smulkesnės šakos vyniojosi aplink Arelos rankas ir kojas, lyg visą laiką mėgindamos išlaikyti ją toje pačioje padėtyje, nors ji jau seniai negalėjo judėti.

– Kodėl atvedei mane ten, kur palikai jos kūną? – iš lėto eidamas artyn paklausė Tasdaras. – Juk užbūrei ją, ar ne?

– Žinau, kad tiki manimi, o ir nebandau nieko įrodyti. Pasikviečiau tave dėl kitų priežasčių.

– Gal Arela jau galutinai prarado atmintį? Esi pasiruošęs ją atgaivinti?

– Būtent apie tai ir norėjau su tavimi pasikalbėti, – Aladoras taip pat žengtelėjo arčiau ir minutėlę susimąstęs žiūrėjo į perbalusį Arelos veidą. – Bijau, kad nesugebėsiu to padaryti.

Tasdaro akys raudonai žybtelėjo ir jis nukreipė pykčio perpildytą žvilgsnį į tėvą.

– Sakei, gali tai padaryti, tad kokios problemos?

Demonas lėtai perėjo kambarį, susikišęs rankas į kišenes, tamsus jo apsiaustas kartu su ilgais plaukais plakėsi už nugaros.

– Deja, viskas pasisuko visai ne taip, kaip planavome, – galiausiai prakalbo jis. – Tą dieną, kai Arela tapo šmėkla, jos virsme kažkas nenusisekė.

– Ir tik dabar man tai pasakei?

– Atleisk, tada nė pats nežinojau, bet bėgant dienoms pastebėjau, kad su ja kažkas negerai. Turėjo praeiti gerokai daugiau laiko, kol ji galutinai praras atmintį, tačiau prarado ją beveik visą iškart. Taip dar nėra nutikę. Be to, Arela buvo vienintelė man nepaklususi šmėkla. Matyt, jos galios stipresnės nei manėme, ir nors jas perėmiau, jos vis dar su ja kažkaip susijusios, todėl net ir būdama šmėkla Arela yra dvigubai stipresnė už visas kitas, kurias galiu kontroliuoti visai be vargo.

– Ir ką visa tai reiškia? – Tasdaras vėl nukreipė žvilgsnį į Arelą.

– Kad ir kaip sunku tai pripažinti, jos sugrąžinti jau nebeįmanoma. Tai, jog ji prarado visą atmintį iškart, kažkaip paveikė ir jos kūną, todėl siela atsisako grįžti. Daugybę kartų bandžiau tai padaryti, bet nepavyko.

– Tai bandyk dar kartą! – įtūžęs demonas išliejo pyktį į šalia pasipainiojusį stalą ir nuspyrė jį į kitą kambario galą.

– Jau sakiau, kad ir kiek kartų bandyčiau, nebegaliu sugrąžinti Arelos. Nusiramink, pyktis tau nepadės, neapgalvoti veiksmai irgi.

Įsitempę Tasdaro raumenys po truputį atsipalaidavo, kumščiai atsileido ir jis priėjo arčiau lovos. Nepaisydamas aplinkui besivyniojančių augalų prisėdo šalia ir pažvelgė į nenatūraliai išbalusį Arelos veidą. Ji gulėjo visai šalia, tokia graži ir nepaliesta laiko. Tačiau jos kūnas sustingęs buvo tik laikinai, jeigu pavyks ją atgaivinti, ji ir vėl ims senti, ko jis norėjo mažiausiai. Jei tik Arela nesipriešintų, jei pagaliau pramerktų akis, neabejodamas suteiktų jai nemirtingumą, bet to nepadarys, kol nesugrįš jos siela. Pirštai švelniai nuslydo šalta jos oda, nubraukė nuo veido plaukų sruogą. Jis taip troško ją saugoti, slėpti nuo aplinkinio pasaulio, kad tik galėtų turėti ją sau, tačiau Arela pati pasirinko tokį kelią, visada jam priešinosi, todėl ir nusipelnė visų tų kančių, kokias gavo. Bet dabar viskas bus kitaip, nes ji taip ir neprisimins savo ankstesnio gyvenimo.

– Aš dar galiu ją atgaivinti, – po valandėlės šaltu balsu prakalbo Tasdaras. – Pats žinai, kad turiu tokį gebėjimą.

– Neįmanoma, – neramiai sukrusdamas vietoje paprieštaravo Aladoras. – Praėjo jau pusmetis, kai jos siela atsiskyrusi nuo kūno, o tu moki grąžinti žmogaus gyvybę tik tada, kai jis būna neseniai miręs.

– Tai ne tas pats, juk visą tą laiką palaikei jos kūną, ar ne?

– Taip, visi šie augalai išlaiko jį nepakitusį, dėl to jų čia tiek daug. Bet kaip jau minėjau, sielos sugrąžinti nepavyks, nes dabar ji virtusi šmėkla, ir kol ja bus, Arelos neatgaivinsi net tu. Žinoma, jei nori, gali pamėginti, – gūžtelėjo pečiais jis.

Tasdaras dar akimirką žiūrėjo į visiškai sustingusią Arelos figūrą ir jį užplūdo vis didesnis nusivylimas. Ne, viskas turėjo būti visai kitaip, Aladoras privalėjo ją grąžinti, o ne šitaip beprasmiškai pražudyti. Nors iš tiesų pats buvo dėl to kaltas, pats norėjo laikyti Arelą Užmaršties pasaulyje, kol ji neteks atminties. Tačiau vilties neprarado, galbūt dar ne per vėlu ją atgaivinti, tereikėjo tiesiog pabandyti. Jo ranka netrukus nusileido jai ant kaktos, akys iš lėto užsimerkė, o Aladoras įdėmiai stebėjo, kas bus toliau. Iš Tasdaro delnų pasklido juoda magiška energija, po truputį nuo galvos iki kojų apgaubdama Arelą. Jis net sulaikė kvapą, laukdamas, kas bus toliau, bet demono rankos po truputį nusviro, o Arela taip ir liko gulėti be gyvybės ženklų.

– Taigi, ką darysime dabar? – po ilgos tylos paklausė Aladoras. – Tik tau spręsti, ar leisti Arelai mirti, ar toliau klajoti po mano žemes kaip šmėklai.

– Siūlai ją nužudyti? – jo akyse ir vėl žybtelėjo pykčio kibirkštis. – Sakei, kad ji būtų naudinga tau kaip šmėkla, būtent todėl ir sutikai iškeisti Raveną į ją.

– Žinau, ir vis dar manau tą patį, Arela man puikiai pasitarnautų ir primedžiotų nemažai sielų. Bet ji priklauso tau, tad turiu tavęs atsiklausti, juk neplanavai palikti jos pas mane visam laikui. Jeigu nenori, jog Arela kankintųsi Užmaršties pasaulyje, nusiųsiu ją Mirties demonui, tik jis gali galutinai ja atsikratyti.

Tasdaras kurį laiką tylėjo, apgalvodamas kiekvieną jo ištartą žodį, pirštai palengva nuslydo Arelos veidu, plaukais ir lūpomis, tarsi prieš atsisveikindamas tokiu būdu jis mėgintų geriau ją įsiminti.

– Būdama Užmaršties pasaulyje ji nebeturės asmenybės, net savo veido, – prakalbo jis. – Kas iš to, jei matysiu ją, bet negalėsiu paliesti?

– Vadinasi, nori, kad nusiųsčiau ją į Pomirtinį pasaulį? – pasitikslino Aladoras. – Tada nėra reikalo laikyti ir jos kūną, nes be sielos jo neatgaivinsiu.

– Žinau, po velnių! – Tasdaras įtūžęs pakilo nuo lovos, atrodė, vėl išlies pyktį į stalą, tačiau susivaldęs tik priėjo prie tėvo. – Bet jau geriau taip, nei leisti jai kankintis.

– Tu tikras? O jeigu dar yra būdas, kaip ją prikelti?

– Akivaizdu, kad yra. Dievai be vargo tai padarytų, tačiau prikelti žmones griežtai uždrausta ir jie nesikiša į mirtingųjų pasaulį, nes tai sudrumstų visą gyvenimo ciklą. Jie neatgaivintų Arelos, o juo labiau dėl manęs.

– Gerai, tada viskas nuspręsta. Bet jei pakeisi savo nuomonę, nekaltink manęs, jog sunaikinau jos kūną, juk nenumačiau, kas nutiks ir jos virsmo nekontroliavau.

– Žinoma. Tik paskubėk, privalau grįžti į tvirtovę.

Aladoras per kelis žingsnius atsitraukė atatupstas, tuo pačiu ragindamas ir sūnų. Jie sustojo prie pat durų, paskutinį kartą nužvelgdami rožių pataluose gulinčią Arelą, o Erinija visą laiką stovėjo šalia tylėdama, leisdama jiems ramiai atsisveikinti.

– Nesijaudink, jai visai neskaudės, – tarsi norėdamas paguosti tarė Aladoras. – Kaip šmėklos, jos tai nė kiek nepaveiks, o greitai nebeliks ir tos.

Jis tik sukaupė rankoje ugnį ir nukreipė ją į augalus, kurie akimirksniu užsidegė it sausi žabai. Plotelis po plotelio, liepsna vis plėtėsi, o jos skleidžiama šviesa kas kartą vis ryškiau apšvietė ramius stebėtojų veidus. Galiausiai ugnis pasiglemžė ir lovą, iš visų pusių apgaubdama pasmerktosios kūną, kol iš jo nebeliko nieko, tik pelenai.