Sausy šaltis – kasdieninis svečias
Lenda pro kiekvieną plyšį.
Neprišildo pečius gryčios,
Lyg nuo šalčio gavęs kyšį.

Šuliniuos vanduo užšalo,
Stingsta rankos, ausys bąla.
Kartais net sriuba ant stalo
Ima staiga ir užšąla...

Girgžda svirtys apšarmoję,
Skamba kibiras ant ledo.
Ryto speigas taip sužnybia,
Kad užspaudžia žmogui žadą.

Kiškiai drąsiai graužia skiepus –
Toks jau būdas kiškio žiemą...
O laputė išsišiepus
Gaidį vaikosi po kiemą.

Medžiai, subridę į sniegą,
Baltai apsirėdę miega.
O šaltis spaudžia vis labiau
Ir vėjas rūstauja žvarbiau.

Jis, pasiėmęs į rankas švilpynę,
Blaškosi, skrajoja po laukelių plynę.
Skleidžia skirtingus garsus –
Vis spėlioja, kas gamtoj dar bus.

Čia, švelniai paglostęs, guodžia
Ir į tolius neregėtus skuodžia.
Čia jau staugia, net klaiku,
Sužeisto žvėries balsu...

Nors nuo šalčio tvoros pyška,
Žvarbus vėjas pusto sniegą.
Vos antri gaidžiai pragysta,
Kaimas keliasi iš miego...