– Tu tikra, kad viskas gerai? – sunerimęs paklausė Chromas, kai Lorena nusileido laiptais ir pasirodė tarpduryje.

– Žinoma, jaučiuosi kuo puikiausiai, – menkai šyptelėjo ji ir iš lėto priėjusi arčiau rūpestingai suėmė jam už rankų, po to jos žvilgsnis nukrypo į prie stalo sėdinčią Raveną su Altayru ir Rėja. – Atsiprašau, kad turėjai taip ilgai laukti. Mačiau vizijoje, kaip atvyksti čia, tik nesupratau dėl ko. Tikriausiai tai labai skubu, padėsiu kiek įmanoma daugiau.

Ravena šiek tiek abejojo, ar ji tikrai pajėgs, kai pati neseniai išsikapstė iš pavojaus gniaužtų, bet moteris tikino, jog grėsmė praėjo ir ji gali pilnai grįžti prie darbų. Galiausiai mergaitė ja patikėjo, tad trumpai nupasakojo viską, kas įvyko ir ką sugalvojo padaryti.

– Tik ar pavyktų pažvelgti į praeitį? – užbaigė klausimu savo pasakojimą.

– Beveik niekada to nedarau, bet šis atvejis labai svarbus. Ritualas kur kas sudėtingesnis, o ir mano gebėjimai neleistų pažvelgti į labai tolimą praeitį, tad gerai, kad pasirodei čia kuo anksčiau, galbūt lengviau pamatysiu visus įvykius. Jeigu nieko prieš, galime tuojau pat eiti į meditacijos kambarį.

– Gerai, – pakildama nuo kėdės sutiko Ravena. – Altayrai, pabūk čia, pasakysime, kaip viskas baigsis.

Berniukas norėjo paprieštarauti, tačiau netrukus suvokė, kad galbūt nebus labai naudingas ir joms geriau seksis be žiūrovų, todėl liko sėdėti vietoje, o prie jo prisijungė ir Chromas. Lorena skubiai perėjo virtuvę ir nužingsniavo koridoriumi, sudėjusi rankas sau ant pilvo. Eidama iš paskos, Ravena vis svarstė, ar tie ritualai nepakenks jos kūdikiui, bet ji juk pasakytų ir jei būtų pavojinga, tuo neužsiimtų, tiesa?

Apnikus tokioms mintims, ji nė nepastebėjo, kaip jos pasiekė kambarį. Moteris pamojo ranka, įleisdama ją vidun, ir įėjo pati. Nieko nesakydama ji ėmė ruoštis ritualui, traukė iš stalčių reikalingus daiktus, amuletus, kristalus ir karolius.

– Tiesa, visai buvau pamiršusi, bet prieš patekdama į Nebūties pasaulį kalėjau Tamsos tvirtovės požemiuose su Eliza ir Agnese, – brėždama apsauginį ratą prakalbo Lorena ir minutėlei atsitiesė pasitaisyti plaukų.

– Tikrai? – iš nuostabos krūptelėjo mergaitė.

– Vis bandau sugalvoti būdą, kaip jas iš ten ištraukti, nes jos negalėjo pabėgti kartu su mumis, kai padėjo Melburnas. Bet norėjau pasikalbėti ne apie tai. Eliza man pasakė, kad norint patekti į Užmaršties pasaulį reikia Zurato veidrodžio, būtent todėl Tasdaras jį ir paėmė, o jas įkalino, kad neperduotų tiesos tau.

– Taip ir maniau, jog veidrodis dingo ne šiaip sau, – nusiminė ji. – Jis juk bando man sutrukdyti, kad nepadėčiau mamai.

– Deja, šiuo metu daugiau nepasakysiu. Jos nežino, ką daryti toliau ir kaip tiksliai atverti portalą, nes pateko į nelaisvę prieš Arelai išlaisvinant tave. Siūlau nesuteikti daug vilčių į mano gebėjimus, bandymas pamatyti praeitį veikia taip pat, kaip ateities pranašavimas. Dvasios gali kalbėti, bet gali ir ne, o tokiu atveju jau nieko nebepadarysiu, teks tik laukti ir mėginti atlikti ritualą vėliau.

– Suprantu, – tik dar labiau nusiminė Ravena. – Bet aš neketinu ilgai laukti, mūsų su mama ryšys nutrūko, o tai galbūt reiškia, kad ji bet kuriuo metu manęs daugiau nebeprisimins, juk neįstengė net pasakyti, kaip atverti vartus. Bijau, kad nespėsiu jai padėti laiku.

– Pasirūpinsime, jog pavyktų, tik neprarask vilties, gerai? – padrąsinamai nusišypsojo moteris.

– Ačiū, kad mane palaikote, – susigraudinusi padėkojo ji, bet stengėsi susivaldyti ir nepravirkti, juk nebebuvo ta maža naivi mergaitė, kuri tesugeba pasiduoti ir leidžiasi visų skriaudžiama. Jei reikės, ji pereis ugnį ir vandenį, kad tik pasiektų savo tikslą.

– Prieik, Ravena, noriu, jog į praeitį pažvelgtum ir pati, – nutraukė jos apmąstymus Lorena.

– Bet kaip? – sutrikusi mergaitė kelis kartus sumirksėjo, eidama artyn jos.

– Atsisėsk viduryje apsauginio rato kartu su manimi ir užsidėk štai šį amuletą.

Ravena pakluso, ir tik įsitaisiusi rato viduryje atidžiau apžiūrėjo jai įteiktą papuošalą. Jis buvo auksinis, visai paprastas, su viduryje išraitytu begalybės simboliu, kurio centre žibėjo raudonas apvalus kristalas. Lorena užsidėjo lygiai tokį patį ir prisėdo šalia, tad ji nusprendė susitelkti į tai, ką turės daryti toliau.

– Užsimerk ir kartok paskui mane, – trumpai paaiškino ji. – Sequere viam praeteritorum et ostende mihi secreta.

Ravena iš pradžių tiesiog klausėsi, norėdama įsidėmėti žodžius, tačiau netrukus jos lūpos ėmė tarti tą patį. Dabar jos abi lyg užkeikimą nesustodamos kartojo burtažodžius. Mergaitė juto kūnu nuvilnijantį karštį, bet atsimerkti nedrįso, bijodama, jog sugadins ritualą. Jai pro ausis švilpė vėjas, tarsi skrietų pašėlusiu greičiu, nors nepakrutino nė pirštelio, o galvoje pralėkė daugybė vaizdų, tik viskas susiliejo į visumą ir sunku buvo pasakyti, ką matė. Tačiau vaizdai po truputį ėmė lėtėti ir Ravenos širdis sutuksėjo iš jaudulio. Ji tikėjosi greitu metu išvysti savo mamą, tą akimirką, kai ji pateko į Užmaršties pasaulį, bet tada vaizdai nutrūko ir į ją plūstelėjo šalčio banga. Aiktelėjusi ji staigiai atplėšė akis, iškart pažvelgdama į Loreną, kuri taip pat nutraukė ritualą, abiem rankomis suimdama amuletą.

– Keista, bet kažkokia nepaaiškinama jėga neleidžia prieiti būtent prie tos vietos, kurios mums reikia, – sunerimusi prakalbo ji. – Gal Tasdaras numatė mūsų veiksmus ir rado būdą, kaip užkirsti kelią.

– Ar jis taip moka? – nusistebėjo Ravena.

– Niekas nežino tikslių jo gebėjimų, o jis gudrus ir dažniausiai sugalvoja, kaip išsisukti iš įvairiausių padėčių, galbūt net ir veikia ne tik su Melburnu. Tačiau mes taip pat nepasiduosime, pamėginsiu kaip nors pralaužti tą jėgą, tik tai gali užtrukti. Teks kviestis ir daugiau pranašų, tad tavęs kol kas nereikia.

– Bet ką tada man daryti? – susikrimto Ravena. – Jūs bandysite pamatyti praeitį, Žina kartu su kitais žyniais kurs burtus Šešėlių karalystės vartams, o aš nieko? Kaip man tiesiog sėdėti ir laukti, kai net nežinau, ar pavyks ištraukti mamą iš Užmaršties pasaulio, net jei ir rasime būdą, kaip ten patekti?

– Tu vis dar gali ieškoti būdo, kaip panaudoti tą amuletą, galbūt tai padaryti pavyks greičiau nei man pamatyti praeitį ar žyniams atblokuoti vartus.

– Jūs teisi, privalau išnaudoti kiekvieną minutę, būtent todėl ir kreipiuosi į tuos, kurie galbūt padėtų. Grįšiu į Dangaus karalystę ir toliau užsiimsiu tuo, ką dariau, tik prieš tai norėčiau dar šio to paprašyti. Juk kaip pranašė, jūs žinote, kaip patekti į Dvasių pasaulį, ar ne?

– Be abejo. O kodėl tau reikia Dvasių pasaulio?

– Tiesiog kai praradau su mama ryšį... nebejaučiu jos skausmo ir nežinau, ar jai nieko daugiau nenutiko. O jeigu kas nors nepavyko ir ji jau galutinai mirusi? – kad ir kaip sunku buvo apie tai kalbėti, ji tęsė toliau. – Tai reikštų, jog stengiamės tik be reikalo, tad būtų geriau, jei pirmiau patikrintumėte, ar jos sielos nėra Dvasių pasaulyje, nes jei nebus, tada žinosime, kad ji vis dar turi šansą ištrūkti.

– Deja, nesu tikra, ar kūnui galutinai mirus siela patektų į Dvasių pasaulį, – sunkiai atsiduso moteris. – Juk dabar Arela šmėkla ir paskutinė jos stotelė yra Užmaršties pasaulis. Jei kas nors nutiktų, greičiausiai ji tiesiog išnyktų be pėdsako, nebeliktų nei sielos, nei šmėklos.

– Prašau, bent jau pabandykite, nujaučiu, kad kažkas ne taip. Žina sakė, jog būdami Užmaršties pasaulyje, ypatingieji visą atmintį praranda net po kelių mėnesių, bet mūsų su mama ryšys dingo jau dabar. Argi jis neturėtų nutrūkti tik tada, kai ji pilnai taps šmėkla ir nieko nebeprisimins?

– Na gerai, pamėginsiu, vis tiek ritualas nereikalauja daug energijos. Tik nesidžiauk iš anksto.

Ravena atsitraukė nuo rato vidurio, o Lorena išėmė iš stalčiaus dvi žvakes ir pastačiusi jo viduryje nedelsdama uždegė.

– Būk šalia ir kol nepasakysiu, neišeik iš rato, nes kitaip tau pakenks dvasios, – paaiškino ji. – Tam ir reikalingos dvi žvakės, rodančios, kad esame čia dviese. Nebent norėtum palikti kambarį, kol dar nepradėjau ritualo.

Mergaitė, žinoma, išeiti visai neplanavo, tad įsitaisė prie pat žvakių, nes ratas buvo pakankamai didelis net keliems žmonėms. Greta sėdinti pranašė tuo metu išsitraukė ilgus karolius. Dalį jų ji laikė rankose, o visi kiti leidosi ant grindų ir sunku buvo pasakyti, kokio jie ilgio, ant siūlo suverti karoliukai, atrodo, tęsėsi iki begalybės. Ravena susidomėjusi stebėjo, kas bus toliau, o Lorena ėmė šnabždėti jai nesuprantamus žodžius ir vieną po kito skirti karoliukus. Mergaitė laukė kažko daugiau, bet nieko neįvyko.

– Deja, kaip ir tikėjausi, Arelos sielos rasti nepavyko, – galiausiai prakalbo moteris. – Bet tai gali reikšti ir gerą ženklą, kad jai nieko nenutiko ir jūsų ryšys dingo dėl kitos priežasties. Siūlau per daug dėl to nesijaudinti ir susitelkti į tolimesnius darbus.

– Gerai, tada kartu su Altayru grįšime pas Šivą. Kai ką nors išsiaiškinsite, būtinai mums praneškite.

– Žinoma, tik gal dar pasiliksi pusryčių?

– Gerai, bet ilgai neužsibūsiu.

Nutarusios, ką daryti toliau, jos grįžo į kambarį, kur jų laukė Chromas su Rėja ir Altayru. Lorena su dukterimi nuskubėjo ruošti visiems pusryčių, o Ravena trumpai nupasakojo, kaip joms sekėsi.

– Gaila, kai tiek daug nuėjome, kad išlaisvintume tavo mamą, tačiau kol kas niekas taip ir nepadėjo, – nusiminė Altayras. – Jeigu nepavyks ir Lorenai, beliks pasikliauti tik Žina, nors jie su žyniais užtruks, kol sukurs tuos burtus.

Ravena žinojo, kad tai tiesa, bet nenorėjo to pripažinti, juk galbūt buvo ir daugiau būdų, kaip patekti į Užmaršties pasaulį, tad ji žūtbūt bandys juos kaip nors atrasti. Net jei per tą laiką mama ir praras atmintį, jei nebus kito pasirinkimo, mergaitė pasistengs bent jau ją ištraukti, o tada žiūrės, ko imtis vėliau. Be to, dabar neramino ir tai, jog pas jos tėvą buvo įkalinta ir Agnesė su savo mama, todėl reikės ieškoti būdo, kaip padėti ir joms.

Tokios ir panašios mintys sukosi galvoje visą rytą, tad Ravena nė nepajuto, kaip papusryčiavo ir jau buvo laikas keliauti. Atsisveikinę su Lorena, Chromu ir Rėja, kartu su Altayru jie išėjo į kiemą. Plūstelėjus stipresnei vėjo bangai, mergaitės apsiaustas suplevėsavo lyg burė. Pažvelgusi į priešais juos vingiuojantį kaip kaspinas kelią, tolumoje ji pastebėjo juodą taškelį. Prireikė akimirkos suvokti, jog artėjo Sagisas su savo kumele.

– Jau išvykstate? – prijojęs artyn paklausė vyras. – Ketinau patikrinti, kaip laikosi Lorena, bet kad susitikome, galiu nugabenti jus į Dangiškuosiuosius rūmus.

– Turite omenyje, Dvasių karalystės vartus? – pasitikslindama kilstelėjo antakį Ravena.

– Tiesą pasakius, nugabenčiau iki pat Šivos, kad be reikalo neeikvotum savo energijos, juk teleportacija reikalauja daug magijos, ar ne? Turiu štai šį daikčiuką, kuris lengvai mus teleportuotų, – jis nusiėmė nuo kaklo paprastą mėlyną akmenėlį ant auksinės grandinėlės ir smagiai pavartė tarp pirštų.

– O tokių dar būna?

– Ir pats tik prieš kelias dienas sužinojau. Žina pagamino jį specialiai man, kad būtų daug patogiau keliauti. Kaip manai, kaip toliau su ja draugaučiau, kai mus skiria toks atstumas? Be to, man ir šiaip reikia pas ją dėl Dvasių karalystės burtų, tad tuo pačiu perkelsiu ir jus.

– Palaukite, jei Žina moka kurti tokius amuletus, ar negalėtų sukurti kažko, su kuo Ravena patektų į Užmaršties pasaulį? – įsiterpė Altayras.

– Ne taip magija veikia, vaiki, – šyptelėjo Sagisas. – Užmaršties pasaulio vartai užblokuoti ir juos gaubiantis blogis į vidų nepraleistų nei su amuletu, nei su kokiu kitu magišku daiktu. Nagi, paskubėkime, nenoriu ilgam palikti vartų. O ko veidai tokie ištįsę?

– Na, tiesiog nieko nepešėme ir dabar teks laukti iš Lorenos žinių, – gūžtelėjo pečiais berniukas. – Kad ir kaip sunku pripažinti, šiuo metu esame visiškoje nežinioje.