Aldona sėdėjo nedidukėje virtuvėje, kurios kampuose jos jau tykojo tiršti sutemų šešėliai. Ant stalo stovėjo atšalusios arbatos puodelis, moteris taip jos ir nepalietė, žvilgsnis buvo įstrigęs lange. Ji laukė ir tas laukimas jau buvo tapęs jos gyvenimo ritmu, klaikiu, dusinančiu ir tarsi kalančiu dar vieną vinį į nematomą karstą. Skaičiuojantis ne esamąjį laiką, o prarastas viltis.
   Kadaise, tik atvėrus duris, jos klausą pildydavo žaismingas juokas. Rasa, jos pirmagimė, įbėgdavo su vėjo dvelksmu plaukuose, kambaryje pakvipdavo braškėmis ir jaunyste. Dabar jos atsiverdavo kitaip: sunkiai, girgždančiai, tarsi pačios gėdytųsi to, kas už jų stovi.

   Pasigirdo krebždesys. Aldonos širdis susitraukė – tas toks pažįstamas, aštrus dieglys, kurio nenumalšindavo jokie vaistai. Durys atsivėrė. Į vidų įsvirduliavo moteris, kurios veide Aldona vis dar atpažindavo savo dukrą. Viktorijos akys buvo lyg apsinešusio stiklo, jose nebuvo nei atpažinimo, nei gėdos, tik tas šiurpus, drėgnas rūkas, kurį palieka pigūs svaigalai.
   – Vėl tu sėdi, – sukuždėjo Viktorija, jos balsas buvo prikimęs ir toks svetimas. – Ko čia žiūri?
   – Valgyti padariau, Vika. Karšta dar, – tyliai atsakė Aldona, stengdamasi, kad balsas nedrebėtų. Ji žinojo, kad bet koks priekaištas kaip mat pavirs uraganu.
Viktorija numojo ranka, sukosi eiti, užkliuvusi už taburetės, vos nepargriuvo. Rankos drebėjo. Nesėdo prie stalo, mūtinas žvilgsnis karštligiškai kažko ieškojo, puolė naršyti spinteles, užkaborius, kol galiausiai išsitraukė iš purvinos striukės kišenės plokščią buteliuką.
   Aldona užsimerkė. Kiekvienas gurkšnis, kurį girdėjo tyloje, jai buvo lyg ylos dūris į širdį. Prisiminė, kaip mokė Viktoriją žengti pirmus žingsnelius, kaip pūtė sužeistą kelį, tikėdama, kad gali apsaugoti ją nuo viso pasaulio bėdų. Tačiau nuo šito, nuo lėto ir savanoriško nykimo, apsaugoti buvo bejėgė.
   – Dukra, sustok... Prašau, – neištvėrusi sušnibždėjo motina.
Viktorija staiga pakėlė galvą. Akimirką, trumpą kaip žaibas, pro alkoholio rūką blystelėjo kažkas tikro. Jos lūpa sudrebėjo.
   – Mama, aš jau nebegaliu... – išlemeno ji. Ir tas balsas buvo toks panašus į mažos mergaitės, bijančios tamsos.
Aldona atsistojo, priėjo ir apkabino dukros purvinas pečius. Viktorija kvepėjo nebe braškėmis, o alkoholiu ir jos pralaimėjimu. Ji glostė jos galvą, o širdis trupėjo į smulkias šukes, žinojo, rytoj viskas prasidės iš naujo: melas, tušti buteliai ir tas baisus laukimas prie durų. Tačiau kol kas, šią tamsią akimirką, ji tiesiog laikė savo vaiką, savo skausmą ant rankų. Motinos širdis juk turi keistą savybę, ji gali sudužti tūkstantį kartų, bet vis tiek rasti tūkstantis pirmąjį vilčiai.

   Praėjo metai. Aldonos širdis, tiek daug kartų lopyta vilties skiautėmis, antradienio rytą tiesiog pavargo plakti. Ji mirė taip, kaip ir gyveno pastaruoju metu, tyliai, sėdėdama toje pačioje virtuvėje, rankoje gniauždama mažos dukters nuotrauką.
   Viktorija grįžo tik po trijų dienų, tiek tęsėsi jos „klajonės“. Akys buvo aptinusios, drabužiai suplėšyti, aplipę purvu. Jos galvoje pulsavo vienintelė mintis – kur rasti pinigų sekančiam buteliui, tad grubiai stumtelėjusi duris į virtuvę, pasiruošė eiliniam mamos pamokslui, jos ašaroms ar maldavimams.
   – Mama, duok penkis eurus, atiduosiu rytoj! – sušuko ji dar nuo slenksčio.
Atsakymo nesulaukė. Virtuvėlėje tvyrojo neįprasta tyla. Aldona sėdėjo atsirėmusi į palangę, jos galva buvo nusvirusi į stiklo pusę, tarsi būtų trumpam prisnūdusi. Ant stalo stovėjo lėkštė su sudžiūvusiais blynais – paskutine vakariene, kurios dukra taip ir neparėjo.
   – Mama? – Viktorijos balsas sudrebėjo.
Ji priėjo arčiau. Palietė ranką, tą šiltą, minkštą ranką, kuri visada ją glostydavo, kad ir kokia bloga dėl jos Viktorija būdavo. Dabar, sustingusi ranka buvo šalta kaip ledas. Šiurpas perbėgo jos kūnu, akimirksniu išsklaidydamas alkoholio tvaiką smegenyse.
   – Mama, nustok... Čia nejuokinga, – sušnibždėjo ji, purtydama jos sustingusį petį. Nuotrauka iš Aldonos delno išslydo ir nukrito ant grindų. Maža, besišypsanti Viktorija su braškių spalvos kaspinais plaukuose žiūrėjo į ją iš praeities. Staiga Viktorija suvokė. Pasaulis aplink ją sugriuvo be garso. Nebuvo nei riksmų, nei priekaištų, liko tik begalinė, slegianti tyla. Nebebuvo tos, kuri lauktų. Nebeliko širdies, kurią būtų galima skaudinti. Ji sukniubo ant grindų prie motinos kojų. Pirmą kartą po daugelio metų Viktorija pajuto ne troškulį alkoholiui, o tikrą, rėžiantį skausmą krūtinėje. Suprato, motina išsinešė paskutinę jos užuovėją. Už lango ėmė lyti. Viktorija sėdėjo tamsoje, laikydama sustingusią motinos ranką ir pirmą kartą gyvenime suprato, kad baisiausia yra ne tada, kai ant tavęs šaukia, o tada, kai tyla tampa amžina.

   Laidotuvės buvo tylios. Viktorija stovėjo prie šviežiai supilto kapo kauburio, o jos rankos drebėjo nebe nuo alkoholio stygiaus, bet nuo šalčio, kuris skverbėsi tiesiai į sielą. Ji nebeturėjo kur eiti. Grįžusi į tuščią butą, ji rado tai, ko anksčiau nematydavo pro girtumo rūką: mamos megztą užklotą ant sofos, tvarkingai sudėtus savo vaikiškus piešinius stalčiuje ir tą patį blynų kvapą, kuris, atrodė, įsigėrė į sienas.
   Pirmąją naktį troškulys buvo žvėriškas. Jis draskė gerklę, vertė kūną raitytis ant grindų, o smegenis reikalauti: vienas gurkšnis ir numalšinsi šį košmarą. Viktorija pasiekė spintelę, kurioje visada slėpdavo atsargas. Jos pirštai užčiuopė butelio kaklelį. Bet tada ji pamatė savo atspindį tamsiame lange. Išblyškusi, suvargusi moteris motinos akimis žiūrėjo į ją. Ji prisiminė paskutinį prisilietimą prie mamos, jos šaltą ranką, kurią ji laikė visą naktį.
   – Atleisk, mama, – sušnibždėjo ji ir iš rankos iškritęs butelis sudužo į virtuvės grindų plyteles.

   Kitos savaitės buvo tikras pragaras. Detoksikacijos palata, balti chalatai ir drebulys, kuris, atrodė, niekada nesibaigs. Bet kaskart, kai norėjosi pasiduoti, ji užsimerkdavo ir matydavo mamą, kuri sėdėjo virtuvėje ir laukė. Viktorija suprato: ji visą gyvenimą tikėjo ja, kai jau ir ji pati savimi nebetikėjo. Jei dabar pasiduos, mamos skausmas bus buvęs veltui.

* * *

   Viktorija stovėjo prie kapo, bet dabar jos žvilgsnis buvo giedras. Ji atnešė nebe ašaras, o baltų, mamos mėgstamiausių, lelijų puokštę. Stovėjo ir mintyse kalbėjosi su mama, pasakojo jai, kad dirba, lanko paramos grupę, kaip kasdien kovoja už savo blaivumą, grumiasi už dorą gyvenimą.
   – Mama, aš sugrįžau namo, – tyliai ištarė ir ašaros ėmė tekėti skruostais, jos riedėjo, krito ir girdė tą žemę, kurioje ilsėjosi ta, kuri vienintelė, nuo pirmo riksmo iki paskutinio atodūsio, ją mylėjo ir niekada neatstūmė.
   Vėjas lengvai krestelėjo pušies šaką, ant paminklo nutūpė mažas paukštelis, jo krūtinėlė raudonavo lyg prisirpusi braškė. Viktorija pajuto keistą šilumą krūtinėje. Ji žinojo, kad mamos širdis, tiek metų kentėjusi, pagaliau atrado ramybę. O jos meilė, net ir po mirties, sugebėjo padaryti tai, ko nepadarė jokie vaistai, ji sugrąžino dukrą namo.