Tirpstu.
It spindulio karščiu paglostyta pusnis.
Paplūstu už savų ribų ir tvinstu į rytojų.
Pripildo mano sielą suvirvėjęs vieversys
Kol žemės nebejaučianti traukos ir aš pati skrajoju.
Krykiu su gervėmis apnuogintuos laukuos,
Nes gyvasties aistra iš drovesių išsprūsta.
Aš apie ašį daug greičiau sukuos,
Nes tu esi, kad aš numesčiau lukštą – 
Nebesisaugočiau, neabejočiau ta kryptim,
Kuria aš eisiu per likutį gruodo,
Neliksiu snausti po tižia pusnim,
Prasmių pripildyti bus rytmečių aruodai,
Laimingi sotimi bus ramūs vakarai,
O delno nuospaudas užgydysim beglostydami vaiką.
Suspindi akys. Šelmi, ką darai?
Nejau tavy taip pat pakirdo gyvastingas laikas?
Geidi to tirpsmo, gurkšnio to saldaus,
Ant mano kūno lyžtelėjęs sulą?
Koks nuostabus pavasaris žmogaus.
Na, o pusnis, žiema? Čia buvo, čia nebuvo.