Vienuoliktas skyrius. Dvasių karalystė

– Ravena, mums metas eiti, Žina jau laukia, – kreipėsi į ją Altayras. – Ką čia veiki?

Tačiau mergaitė neatsiliepė, jos sunerimęs žvilgsnis buvo nukreiptas į kadaise jai dovanotą Felicijos pakabuką. Kaip niekad aiškiai ji prisiminė tą dieną, kai jį gavo, o po to manė, kad draugės nebėra tarp gyvųjų, bet dabar jos bendravo toliau, tarsi nieko nebūtų atsitikę. Ravena nepaprastai džiaugėsi, turėdama tiek daug brangių žmonių, kurie visai nepaisė jos demoniškos prigimties, juk ji nesileido užvaldoma savo tėvo ir iš visų jėgų stengėsi ją užgniaužti.

– Tik nesakyk, kad ir vėl jaudiniesi dėl menkniekių, – uždėjo jai ranką ant peties Altayras. Nuo tokio judesio mergaitė pabudo iš savo minčių labirinto ir atsisuko į jį.

– Tai ne menkniekiai, – galiausiai prakalbo ji. – Galvojau apie Feliciją, nes ji išvyko nieko nesakiusi, bet nujaučiu, jog dabar ji Tamsos karalystėje dėl Zurato veidrodžio. Nors ji ir stipri, vis tiek nerimauju, juk išvyko ten visiškai viena.

– Tiesiog pasitikėk ja, Felicija sakė, kad bus atsargi, vadinasi, žino, ką daro.

– Tikriausiai tu teisus, – nenoriai šyptelėjo Ravena. – Eime, neverskime Žinos laukti, ji turi ir kitų darbų.

Altayras sutiko, tad kartu jie paliko kambarį ir pasiekė laukujes duris, kur juos pasitiko žynė. Nieko nesakiusi ji pamojo ranka prieiti arčiau, o kai jie įsikibo į ją, kaipmat teleportavosi į Sanorato miestą, prie pat Dvasių karalystės vartų. Perėję Šviesos stulpą, jie atsidūrė tiesiai priešais metalinius vartus, kuriuos iš visų pusių supo didžiuliai rūko kamuoliai, tarsi tokiu būdu slėpdami juos nuo priešų.

– Įleisiu jus pro vartus, o po to jus pas Loreną nugabens mano vaikinas, – tarė Žina. – Jis čia dirba sargybiniu, jau vakar pranešiau, kad atvyksite.

Nelaukdama moteris suėmė už rankenų, ir nors vartai buvo didžiuliai, pasidavė lengvai. Jiems prasidarius, priešakyje atsivėrė vis dar švintantis karalystės dangus, pasidabinęs ryškiai raudonais ir oranžiniais atspalviais. Tačiau Ravenos žvilgsnis iškart nukrypo į juos pasitinkančius šarvuotus sargybinius, kurių apranga jai šiek tiek priminė jos tėvo valdas, skirtumas buvo tik tas, jog šie sargybiniais juos saugos, o ne puls.

– Nesitikėjau, kad pasirodysite taip anksti, – prieidamas arčiau prakalbo vienas iš jų, nusitraukdamas nuo galvos šalmą, ir jo juodi plaukai pasklido ant pečių.

– Pamaniau, kad taip bus geriau, – priimdama vyrą į glėbį nusišypsojo Žina, nors šarvai ant jo kūno neleido jai deramai prisiglausti ir pasimėgauti jo artumu. Tik tada Ravena suprato, jog tai greičiausiai ir bus Žinos vaikinas, vardu lyg ir Sagisas, jei gerai prisiminė.

– Deja, nežinau, ar greitu metu pavyks pasikalbėti su Lorena, – šiek tiek nusiminusiu balsu iškvėpė jis. – Bandant ištrūkti iš nelaisvės, ji... truputėlį nukentėjo nuo sargybinių, Chromas ją pagydė jau vakar, bet iki šiol ji nepabunda. Atrodo, viskas lyg ir gerai, gal Lorenai tiesiog reikia daugiau poilsio, juk vis dėlto laukiasi vaiko, o dar pakliuvo į tuos požemius.

– Gal turėčiau atidžiau ją apžiūrėti? – sunerimo žynė.

– Nereikia, kol kas ją tik stebėsime, jei matysime, kad ilgai nepabunda, tada tave ir pakviesime. O vaikai gali pasisvečiuoti ir palaukti.

– Žinoma, o man metas grįžti į Dangaus karalystę ir padėti kitiems žyniams susitvarkyti su tais burtais, apie kuriuos tau pasakojau anksčiau, prisimeni?

Jie persimetė dar keliais žodžiais ir pagaliau atsisveikino. Užsidarius vartams, Sagisas nukreipė žvilgsnį į atvykėlius.

– Ką gi, eime, Lorenos namai visai netoli, – pamodamas ranka paragino jis. – Mano Hespera puikiai pasitarnaus, neverta jūsų net teleportuoti.

Vyriškis priėjo prie kito sargybinio, už pavadžio laikantį žirgą. Ryto šaltukas privertė Raveną užsimaukšlinti ant galvos gobtuvą, o ir sandariau susisupusi apsiaustu ji nuskubėjo iš paskos.

– Nekreikite dėmesio į orą, jis čia visada toks, – tai pastebėjęs pratarė Sagisas. – Kai tik pateksime į vidų, galėsite pasišildyti prie židinio.

– Būtų neblogai, – paspartino žingsnį mergaitė.

Vaikams priartėjus prie kumelės, vyras visų pirma užkėlė ant jos Raveną, paskui padėjo užsėsti Altayrui ir galiausiai įsitaisė pats. Paraginta Hespera netrukus pajudėjo iš vietos, nešdama juos tolyn.

– Palaukite, aš jus jau esu matęs, – netikėtai prakalbo Altayras. – Juk ne kartą lankėtės Dangiškuosiuose rūmuose, ar ne?

– Taip, tu teisus, – linktelėjo Sagisas, neatitraukdamas žvilgsnio nuo kelio. – Dažniausiai aplankau Žiną, bet pažįstu ir pačius valdovus. Visai neblogai sutariame, o jie visą laiką atstojo Žinai tėvus, todėl jiems ir smalsu, su kuo ji draugauja.

– Šaunu, gal kada nors būsime giminės, – džiaugėsi jis.

– Deja, kol kas vaikų neplanuojame, Žina pirmiau nori susitelkti į darbą. O ir vis dar gyvename atskirai.

Toliau jie keliavo nekalbėdami, girdėjosi tik ritmingas kanopų kaukšėjimas. Lengvas siūbavimas Raveną ramino ir ji nukreipė akis į dangų, tvirčiau įsitverdama Altayro, kuris laikydamasis už raitelio sėdėjo priekyje jos. Tačiau visą tą ramybę sujaukė į galvą atklystančios mintys. Ji vis dar turėjo vilties, kad kada nors pamatys savo mamą ir seserį, bet buvo pasiruošusi ir pačiam blogiausiam, nes nežinojo, ar Lorenai pavyks išpranašauti praeities įvykius. Jeigu ne, tada ji liks nieko nepešusi ir niekas nebegalės jai padėti, nebent pats Tasdaras ištrauks iš nelaisvės Arelą.

„Ne, jis niekada to nedarys, – papurtė galvą mergaitė. – Jis tik meluoja mylintis mano mamą, kitaip niekada taip jos neskaudintų, o juk prieš tai jau buvo įkalinęs ją Nebūties pasaulyje. O jeigu... jeigu man vis dėlto pavyktų ją ištraukti? Jeigu paaukočiau savo laisvę ir tarnaučiau Tasdarui iki pat savo gyvenimo pabaigos, kad tik mama pagaliau būtų laiminga? Nors ne, jis su tuo nesutiktų, privalau rasti kitą būdą, kad nereikėtų aukotis nė vienam iš mūsų.“

Ravena nejučia tik dar tvirčiau prisispaudė prie Altayro. Užsimerkusi prisiminė tą dieną, kai paskutinį kartą matė savo mamą ir visai to nenorėdama paleido jos ranką. Deja, mergaitė privalėjo su ja atsisveikinti, nes buvo bejėgė prieš Aladoro ir Erinijos galią, o prisiminimuose tą dieną išgyveno vis iš naujo ir iš naujo, bet atrodė, jog kiekvieną kartą skausmas vis didėjo.

Staiga priešais Raveną iškilo Juodoji pilis. Ta pati su tamsų dangų rėžiančiais bokštais, apaugusi gausybe vijoklių, galinčių pasiglemžti ją bet kurią minutę, tačiau nepaisant to tokia galinga su savo storomis nepralaužiamomis sienomis. Mergaitė stovėjo prie pat įėjimo, bet vos žengė žingsnį arčiau, jį apsivijo storos vijoklių virkščios, per kurias durys tapo visai nematomomis. Nenorėdama pasiduoti ji ištiesė ranką, trokšdama patekti į vidų, prasibrauti pro visus tuos augalus, nors jie ir buvo apaugę gausybe spyglių. Tačiau nespėjus jų paliesti, Raveną pasiekė keista traukos jėga. Ji sustingo, vis laikydama virš durų delną, ir ta niekad nejausta trauka dar labiau sustiprėjo. Vaizdai aplinkui ėmė lietis, tarsi skristų pašėlusiu greičiu, visus organus viduje tarytum kažkas spaudė, lyg nesava valia būtų naudojusi nematerialumo galią. Bet netrukus viskas baigėsi, o ji nespėjo nė kvėptelėti. Tą akimirką suvokė esanti pilies viduje. Aplinkui tvyranti tamsa sutirštėjo, bet šiaip ne taip mergaitė sugebėjo įžiūrėti ją iš visų pusių supančias grotas. Tai greičiausiai buvo požemiai, tačiau kodėl ji pateko būtent čia? Ir kokia trauka ją atvedė?

Nesukeldama nė garso, Ravena žengė keletą žingsnių į priekį, ir tas keistas jausmas sustiprėjo iki tiek, kad nebepajėgė pasipriešinti. Nuojauta kuždėjo eiti į priekį ir nesustoti. Tiesiai štai ten, būtent prie vienos iš šių kamerų, visai čia pat ir...

– Mama? – mergaitės akys išsiplėtė iš nuostabos. Tai štai kur ją atvedė ta trauka, juk jos turėjo ryšį ne be reikalo. Tik kodėl būtent dabar? Ką visa tai galėtų reikšti?

– Ra... Ravena? – Arelos balsas skambėjo neužtikrintai, lyg ji bandytų įtikinti save, kad koridoriuje tikrai mato savo dukterį. – Ką čia darai? Kaip čia patekai?

– Tu mane prisimeni? – akyse plykstelėjo lašelis vilties ir ji skubiai suėmė rankomis virbus, kurie skyrė jas vieną nuo kitos. – Aš tave iš čia ištrauksiu, prisiekiu. Kartu su Žina ir kitais žyniais ieškome būdo, kaip tai padaryti, tik neprarask vilties, gerai?

– Nemanau, kad jums pavyks, – nusivylusi ji pasiekė grotas ir iš lėto pakėlė ranką. – Matai, aš tik šmėkla, negaliu ištrūkti iš Užmaršties pasaulio, nes Aladoras atėmė mano kūną ir visas galias. Jeigu bandysiu bėgti, visam laikui išnyksiu.

Mergaitė suvirpėjo nuo šių žodžių ir bandė paliesti mamos ranką, bet toji praėjo kiaurai, tarsi pro rūką.

– Nesugebu ištrūkti netgi iš šios kameros, nes nepaklusau Aladorui. Jis užbūrė ją burtais ir išleis mane tik tada, kai visiškai prarasiu atmintį. Bandžiau surasti Rebeką ir bent jau su ja atsisveikinti, tačiau jis neleido net to, o dabar jau per vėlu.

– Gal ir taip, bet dabar aš čia, – neprarado vilties Ravena. – Tu gali man pasakyti, kaip atverti Užmaršties pasaulio vartus, kaip panaudoti tą amuletą.

– Deja, juos atvėrė Tasdaras, nežinau, kokius jis naudojo burtus.

– Žinai, mama, tau tereikia prisiminti. Maldauju tavęs, pabandyk.

Tačiau Arela stovėjo priešais grotas nepratardama nė žodžio. Mergaitė mėgino užčiuopti jos esybę, pajusti šilumą, kad įsitikintų jos realumu, bet staiga jų ryšys nutrūko. Tarsi siūlas. Nuplyšo vos per akimirką. Kelis kartus sumirksėjusi ji suvokė grįžusi atgal į Dvasių karalystę. Aplinkui vis dar tvyrojo tyla. Tikriausiai nė vienas iš jų nesuprato, jog mintimis Ravena buvo nuklydusi visai kitur. Tuo metu ją apėmė siaubas. Krūtinę užgniaužė kaltės jausmas, nes taip ir nesugebėjo padėti savo mamai, o dabar prarado su ja ryšį. Jis galutinai nutrūko, bet prieš tai dar bandė išsilaikyti, štai kodėl ji jautė tą trauką. Galbūt nutiko kažkas nepataisomo ir kreiptis į Loreną jau buvo per vėlu. Tačiau jis galėjo dingti ir dėl to, kad Arelos siela buvo atskirta nuo kūno ir paversta į prisiminimus baigiančią prarasti šmėklą, kuri greitu metu vadovausis tik instinktais. Laikas bėgo, o svarbi buvo kiekviena sekundė.

– Ką gi, pagaliau mes ir vietoje, – prakalbo Sagisas, sudrumsdamas tą tvyrojusią tylą, ir Ravena krūptelėjo nuo netikėtai nuskambėjusio jo balso. Netrukus jis sustabdė kumelę ir nušokęs žemėn tvirtai pririšo ją prie tvoros. Vaikams nulipus, visi kartu siauru takeliu patraukė nedidelio namelio link. Nė nepasibeldęs, vyras nuspaudė durų rankeną. Į Raveną dvelktelėjo maloni šiluma ir ji nusiėmė nuo galvos gobtuvą, atidžiai apžiūrėdama pustamsį koridorių. Jo gale pro praviras duris aiškiai matėsi didžiulis židinys, kuriame ramiai rusenanti ugnis metė ant grindų šiltą oranžinę šviesą.

– Štai ten, – Sagisas parodė kaip tik į tą pusę. – O aš paruošiu jums arbatos ir pažiūrėsiu, kaip laikosi Lorena, gerai?

Jis skubiai pranyko laiptų viršuje, tad vaikai nedelsdami pasiekė kambarį, taip pat apgaubtą prietemos. Šviesu buvo tik aplink židinį, kur stovėjo žemas ąžuolinis staliukas. Ravena prisėdo šalia ant kilimo ir norėdama susišildyti ištiesė į židinį rankas. Kurį laiką susimąsčiusi ji žvelgė į ugnį, visa širdimi melsdama, kad tik kuo greičiau pasikalbėtų su Lorena. Privalėjo papasakoti tai, kas nutiko, apie ką kalbėjo su Arela ir įsitikinti, kad ją dar įmanoma išgelbėti, juk nebeturėjo su ja ryšio ir nuo šiol daugiau nebejaus jos skausmo, kas reiškė, jog nebežinos, ar ji pasidavė Aladorui ir galutinai viską pamiršo.