Beplaukiojant po žodžių vandenyną, 
Nė neįtarsi, kur įpilta nuodo.
Naiviuosius pasakos saldžiu grožiu svaigina,
Gašliuosius traukia aibe kūno nuogo,
Dubuo vis pilnas, sutvenkė seilėtekius,
Tačiau tai dings, vos nebešvies ekranas.
Tu liksi tikras, toks, koks buvęs – vienas,
Nuo realybės nebetekęs amo.
Už lango kovas plėšo pilką pusnį,
Kupra tave it nuteistąjį smaugia.
Nuo realybės nori susigūžti,
O ne melus nuodingus dar padaugint.
Eini iš proto. Gal tave kas vedė?
Kodėl pasidavei, mygtuko nepaspaudei?
Naiviuosius kerpa tunkantys melagiai
Ir sau gerovę tviskančią nuaudžia.
Bet kur bebėgsi, ten save atrasi – 
Vienatvėj kliedintį apie žmonių draugiją.
Žinai esąs nusenęs, nuogas, basas,
Tačiau apnuodytas, kol žodžių įsikibęs.