Viską aplinkui gaubė absoliuti tamsa, bet to nepaisydama Felicija artėjo prie Tamsos karalystės vartų. Naktimis apylinkes prižiūrėjo tik dar daugiau sargybinių, tad saugodamasi ji slinko palengva, nors žinojo, kad išvengti jų nepavyks. Tačiau mergina buvo viskam pasiruošusi iš anksto ir prireikus planavo naudoti ne tik galias, bet ir durklus. Ji žūtbūt turėjo padėti Ravenai ir surasti Zurato veidrodį, tik nebuvo tikra, ar tai įgyvendins. Visiškai neabejojo, kad jį paėmė Tasdaras, nenorėdamas, jog Arela ištrūktų į laisvę. Felicija jos beveik nepažinojo, bet labiau stengėsi dėl draugės. Jei tik pavyks išsiaiškinti, kur paslėptas tas veidrodis, nedvejodama jį atsikovos, ir nesvarbu, ką teks dėl to padaryti.

Praslinkusi pro tankiai suaugusius medžius, Felicija galiausiai pasiekė Tamsos stulpą. Sargybiniai kartais saugodavo karalystę net už ribų, tačiau dabar nesimatė nė vieno, todėl jau kur kas drąsiau priėjo arčiau, tiesdama į stulpą ranką.

– Tu gal visai pakvaišai ar numirti nori? – netikėtai sustabdė ją griežtas balsas, nuo kurio mergina net krūptelėjo, bet neatlyžusi staigiai apsigręžė, susidurdama su pykčio kupinu Melburno veidu. – Nežinojai, kad tokiose vietose vienai klaidžioti pavojinga?

– Ir kas dabar? – pro dantis iškošė ji. – Manai, pavyks mane taip paprastai įgrūsti į požemius?

– Kodėl turėčiau tai daryti? – nerūpestingai gūžtelėjo pečiais jis. – Dar neperžengei ribų ir nesi Tamsos karalystėje.

Felicija primerkusi akis įdėmiai jį nužvelgė.

– Paklausyk, tik mėginu tau padėti, – tai pastebėjęs vėl prakalbo Melburnas. – Kad ir ką sumanei daryti, nedaryk to viena. Tasdaras šiuo metu labai piktas, jei pasirodytum jo tvirtovėje, greičiausiai tave nužudytų.

– Tikrai? Tuomet kodėl nenužudo kitų, kurie ištisai painiojasi jo kelyje? – sarkastiškai atkirto mergina.

– Labai klysti, jei manai, jog esi stipresnė už jį. Tiesa, yra tokių, kurių jis įveikti negalėtų, bet Tamsos karalystė ne tavo nosiai. Jeigu nori likti gyva, elkis protingai ir grįžk iš kur atėjusi.

– Kodėl taip atkakliai bandai mane atkalbėti? – Felicija įtartinai žvelgė į jį, iš apsiausto kišenės jau ruošdamasi traukti durklą.

– Negalvok, kad tu man rūpi, tiesiog darau tai dėl... – jis akimirkai nutilo, bet tada pastebėjo jos judesį. – Paklausyk, neturiu noro su tavimi ginčytis. Jeigu atvykai išlaisvinti Linos, deja, jau pavėlavai.

Merginos akys išsiplėtė iš siaubo.

– Nejaugi... Tasdaras galutinai ja atsikratė?

– Ne, Lina laisva ir saugiai grįžo namo.

– Tikrai? – jos rankos palengva atsileido. – Iš kur taip gerai viską žinai?

– Gal manimi ir nepatikėsi, bet jeigu ne mano tėvas, ji niekada nebūtų ištrūkusi iš Nebūties pasaulio. Gali ramiai grįžti namo, Tasdaras jos ten daugiau neįkalins.

Felicija minutėlę stovėjo netekusi amo. Jo žodžiai išties stulbino, bet tuo pačiu ji nujautė, jog Melburnas nemelavo, juk meluoti nebuvo priežasties.

– Palauk, tai tu Tasdaro pusėje ar mūsų? – sutrikusi paklausė ji.

– Tarkim, kai kurios aplinkybės draudžia man daryti, ką iš tiesų norėčiau, tačiau dėl Linos jaudintis neverta, daugiau jai nebekenksiu.

– Iš kur man žinoti, kad sakai tiesą?

– Negaliu to įrodyti, o ir neplanuoju dėl tavęs stengtis, tad geriau dink iš čia, kol dar nepakeičiau savo nuomonės.

Melburnas vikriai apsisuko ir jau ruošėsi eiti pro Tamsos stulpą, bet mergina sugriebė jam už rankos.

– Palauk minutėlę, iš tiesų atvykau čia ne dėl mamos. Norėjau surasti Zurato veidrodį, juk Tasdaras jį paėmė, ar ne? – ji pažvelgė jam į akis, tačiau jose nieko neišskaitė. – Ravena mano, kad tai kažkaip susiję su Arelos laisve. Pažadėjau jai patikrinti, ar veidrodis pas jį, bet jei taip nenori velti manęs į pavojus...

Melburno kūnas staiga įsitempė. Felicija nujautė jo abejones, bandymą ir toliau išlikti šaltu, tačiau jis valdėsi sunkiai.

– Tau pasisekė, kad susitikome čia naktį ir Tasdaras netikrins, ką veikiu, kitaip sužinotų apie šį mūsų pokalbį, – galiausiai prakalbo jis ir minutėlę patylėjęs giliai atsiduso. – Ravena teisi, veidrodis iš tiesų pas Tasdarą. Vis tiek anksčiau ar vėliau būtų tai išaiškėję.

– Tuomet gal žinai, kaip patekti į Užmaršties pasaulį? Turiu omenyje, tiek laiko praleidi su Tasdaru ir vykdai jo užduotis, turėtum žinoti bent kažką, už ko galėtume užsikabinti.

– Tas amuletas, kurį Ravena gavo iš Arelos... – jis šiek tiek sudvejojo, ir Felicijai pasirodė, jog daugiau nieko nesakys. – Nežinau, kaip tiksliai jį panaudoti, bet sujungus jį su Zurato veidrodžiu galima atverti vartus į Tamsos dimensiją, kur ir yra Užmaršties pasaulis, būtent todėl Tasdaras stengiasi, kad Ravena to niekada neišsiaiškintų. Yra dar vienas amuletas, kuriuo kartą jau naudojausi, keliaudamas iškart į Užmaršties pasaulį, tačiau jis taip pat pas Tasdarą.

– O negalėtum to amuleto surasti ir atiduoti mums?

– Nebūk tokia naivi, net ir norėdamas to nepadaryčiau, – piktai atkirto jis. – Ir taip per daug pasakiau, visa kita jau ne mano bėdos.

Melburnas ištraukė savo ranką iš Felicijos gniaužtų ir netrukus pranyko Tamsos stulpe. Mergina dar kurį laiką sustingusi žiūrėjo į tą vietą, kur jis paskutinį kartą stovėjo. Nė pati nesuprato, kodėl prašė jo pagalbos, kai jie visiškai nepažinojo vienas kito, o ir Melburnas tarnavo Tasdarui, nederėjo taip paprastai juo pasitikėti. Felicija ir nepasitikėjo, bet kažkas jame suteikė drąsos rizikuoti, juk jis stengėsi ją apsaugoti, net jei ir nesugebėjo to pripažinti. O gal kaip tik bandė ją sustabdyti, kad neįvykdytų savo užduoties ir Tasdaras laimėtų? Bet tuomet kodėl papasakojo apie Zurato veidrodį ir tuos amuletus?

Tačiau mergina buvo per daug pavargusi visa tai apgalvoti tokiu vėlu metu. Reikėjo grįžti pas Raveną ir pasakyti viską, ką sužinojo, o tada kartu jos sugalvos, kaip atsiimti Zurato veidrodį, kad nei Melburnas, nei Tasdaras jų neaptiktų. Bet Felicija nusprendė nuvykti pas ją išaušus rytui, dabar kur kas labiau rūpėjo aplankyti mamą, tad vos atitrūkusi nuo minčių iškart teleportavosi prie savo namų durų. Būtų galėjusi tiesiog persikelti vidun, bet jeigu Lina tikrai grįžo, nenorėjo jos išgąsdinti ir tik pabeldė į duris. Iš vidaus neatsklido nė garselis ir nerimaudama ji minutėlę trypčiojo vietoje, tačiau netrukus spyna spragtelėjo ir tarpduryje pasirodė Lina, įsisupusi į raudoną chalatą.

– Felicija? – išvydus dukterį, jos tamsios akys išsiplėtė iš nuostabos.

– Prie Tamsos karalystės vartų sutikau Melburną ir jis pasakė, jog su savo tėvu padėjo tau ištrūkti, – nebeįstengdama valdytis, mergina tvirtai ją apkabino.

– Melburną? – Lina sutrikusi krūptelėjo, bet įleidusi ją vidun užrakino duris. – Taip, jis man padėjo, tik dar neskubėjau skelbtis, kad grįžau. Atsiprašau, jei verčiau tave nerimauti.

– Nieko tokio, džiaugiuosi vėl tave matydama, – menkai šyptelėjo Felicija, eidama paskui ją į virtuvę. – Tiek laiko mėginau rasti būdą, kaip ištraukti tave iš Nebūties pasaulio, bet niekas neveikė, jau net buvau praradusi viltį, kad grįši. Be to, pastaruoju metu turėjau ir kitų reikalų.

– Taip, žinau, kas vyko, kol manęs nebuvo, Melburnas viską papasakojo, – kimiu balsu sukuždėjo moteris. – Tik ką veikei prie Tamsos karalystės vartų?

– Planavau padėti Ravenai atsiimti Zurato veidrodį, nes šiuo metu jis pas Tasdarą, bet Melburnas mane sulaikė. Pagalvojau pasikviesti daugiau žmonių, tada galbūt būtų lengviau, tačiau nenoriu į tai painioti tavęs, juk ką tik ištrūkai iš nelaisvės ir tau reikia atgauti jėgas. Tiesa, šį tą žinoti vis dėlto turėtum...

Felicija neramiai perėjo virtuvę. Vesdama dukterį žvilgsniu ir laukdama, kol ji pratęs, Lina tik atsargiai prisėdo ant kėdės, nes buvo per daug pavargusi, kad ją ragintų.

– Patikėk, jei tai nebūtų taip svarbu, išvis tau nesakyčiau, – galiausiai iškvėpė mergina. – Kartu su Ravena turėjome problemų, susijusių su mano tėvu. Jam nepavyko gauti Tamsos karalystės, tad sugalvojo padaryti kitaip ir norėdamas užimti Dangaus karalystę pagrobė Persėją ir jo sūnų Arėją, tikėdamasis, kad jo žmona išsigąs ir pasiduos.

– Taip ir žinojau, kad jis niekada neatsisakys savo plano, – sunkiai atsiduso moteris.

– Žinoma, jo planas žlugo, bet svarbiausia ne tai. Kai nuvykau į Mozantaro planetą išlaisvinti kalinių, Rodžerio pašonėje mačiau savo seserį.

– Tu tuo tikra? – apstulbusi Lina pašoko nuo kėdės, o visas nuovargis tarsi išgaravo.

– Taip, Eularija pati man pasakė, kitaip nebūčiau jos atpažinusi. Man tik vis dar neaišku, kaip Rodžeriui pavyko ją rasti ir palenkti į savo pusę. Abejoju, ar būtų įmanoma ją perkalbėti, Eularija įsitikinusi, jog eina teisingu keliu, nes galvoja, kad nė nebandei jos ieškoti. Bet tai netiesa, tu nesiliovei jos ieškoti, tačiau nepavyko rasti nė pėdsako, juk pati taip pat mėginau tau padėti.

Lina susimąsčiusi kurį laiką tylėjo, o Felicija stengėsi suprasti, kas dedasi jos galvoje. Žinojo, kad jai buvo be galo skaudu tai girdėti, deja, privalėjo tai pasakyti, nes anksčiau ar vėliau tiesa būtų išaiškėjusi.

– Matyt, per mažai stengiausi, – nusivylusiu balsu pagaliau prabilo moteris. – Bet dabar apie tai negalvokime, pasikalbėsime iš ryto.

Mergina jau žiojosi prieštarauti, nenorėdama, kad ji slėptų savo tikruosius jausmus, bet Lina greitai pranyko savo kambaryje. Sunerimusi ji minutėlę stovėjo vienoje vietoje, įsmeigusi žvilgsnį į duris, bandydama suvokti tokį keistą mamos elgesį, juk įprastai jos atvirai apie viską pasikalbėdavo, bet nurašiusi tai nuovargiui pati nuėjo miegoti. Tačiau anksti ryte ją prižadino nekantrus beldimas. Pakilusi iš guolio, Felicija skubiai apsirengė, susitvarkė plaukus ir nesuprasdama, kas pasirodė tokiu metu, pravėrė laukujes duris.

– Edenai? – nuostaba paliko jos lūpas. – Ką čia veiki?

– Galiu užeiti? – neramiai trypčiodamas vietoje paklausė jis. – Ilgai neužtruksiu, atėjau tik atsisveikinti.

– Atsisveikinti? – sutriko mergina.

Tuo metu koridoriuje pasirodė Lina, įsmeigdama nepatiklų žvilgsnį į jaunuolį.

– Nesijaudink, mama, pamiršau tau pasakyti, bet jis mūsų pusėje, – ramino ją Felicija. – Kartu išvadavome Persėją ir Arėją, o prie mūsų prisijungė ir Markas.

– Mat kaip? – atsiremdama į staktą kilstelėjo antakius moteris.

– Nėra ko jaudintis, pas Rodžerį mes daugiau negrįšime, – bandė ją įtikinti vaikinas. – Tiesą pasakius, kartu su tėvu planuojame išvykti į Šviesos karalystę ir pradėti ten naują gyvenimą, kad atsiribotume nuo visko, ką blogo padarėme. O jeigu Rodžeriui pavyks mus susekti... na, su tuo susitvarkysime. Nors galbūt jis nė nemėgins mūsų perkalbėti, juk po išdavystės su Oberonu ir Miranda nė karto nesusisiekė.

– O kaip Gertrūda? – prisiminusi paklausė Felicija. – Ji visą laiką buvo Rodžerio pašonėje, ką darys dabar?

– Dar tiksliai nežinau, bet tikriausiai taip pat ieškos laimės kitur, – gūžtelėjo pečiais Edenas. – Tiesą pasakius, nesitikėjau, kad ir ji paliks Rodžerį, ypač kai sutiko padėti jam perimti Dangaus karalystę. O ir buvo puiki proga keršyti, juk kadaise ji mylėjo Persėją, bet šis ją atstūmė ir vedė Šivą.

– Gertrūda mylėjo Persėją? – Lina susidomėjusi priėjo arčiau.

– Taip, labai senas reikalas, nežinau visų smulkmenų. Matyt, ji padėjo Rodžeriui tik dėl to, kad mylėjo jį, o kai jis prisipažino visą tą laiką ją išnaudojęs, suprato, jog neverta rizikuoti nei savo, nei kitų gyvybėmis.

– Jis daugiau nieko nepadarys, – nejučia šyptelėjo Felicija. – Belieka perkalbėti Eulariją ir jis liks visiškai vienas, nebent susirastų naujų bendrininkų.

– Deja, toliau teks susitvarkyti be mūsų, – nesmagiai apgailestavo vaikinas. – Atsiprašau už tėvą, jis negali atsisveikinti, nes jau ruošiasi kelionei, o išvykti norime kuo greičiau. Ačiū už viską, ką dėl manęs padarei. Nors tai ir nebuvo daug, visą laiką tikėjai, jog esu geras žmogus. Džiaugiuosi dar turėdamas šansą gyventi ramiai, tad tikiuosi, kad savo laimę kada nors rasite ir jūs.

Norėdama atsidėkoti, mergina tvirtai jį apkabino. Širdis stipriau sutuksėjo iš jaudulio žinant, kad jos žodžiai vis dėlto jam padėjo. Galiausiai atsisveikinę jie išsiskyrė, ir uždariusi duris Felicija pasisuko į mamą.

– Matai, nėra dėl ko bijoti, daugelis jau nusisuko nuo Rodžerio. Neabejoju, kad mums pavyks perkalbėti ir Eulariją.

– Gal tu ir teisi, – kiek aprimusi sutiko Lina.

– Ką gi, tada jau ruošiuosi vykti pas Raveną. Galbūt kuriam laikui apsistosiu Dangiškuosiuose rūmuose, planuoju padėti jai ieškoti būdo, kaip atverti Užmaršties pasaulio vartus. Būtų gerai, jei sugalvotume kažką kitą ir nereikėtų Zurato veidrodžio.

– Palauk, aš... pasikalbėjau su Melburnu ir gali būti, kad žinome vieną būdą tik nesame tikri, ar pavyks tai padaryti, – staiga prisiminusi sulaikė ją už rankos Lina.

– Melburnas buvo čia? – suraukė kaktą mergina.

– Gal ir nepatikėsi, bet jis nėra toks blogas, kaip iš pradžių manėme. Galbūt jo dėka ištrauksime iš nelaisvės ir Arelą, man tik reikia sulaukti iš jo žinių, tada pasakysiu tiksliau.

– O tu įsitikinusi, jog Melburnas tavęs neapgaus? – sunerimo Felicija. – Kodėl jis taip staiga nusprendė mums padėti?

– Na... – sutrikusi ji nudelbė žvilgsnį į grindis. – Neabejoju, kad tam yra priežastis, juk jis padėjo man pabėgti iš Nebūties pasaulio. Bet gana apie tai kalbėti, tau jau metas pas Raveną.

– Taip, o ar tu nenori vykti kartu?

– Ne, aplankysiu ją vėliau, dabar turiu kitų reikalų.