Buvo jau labai vėlu, bet kad ir kokia jautėsi pavargusi, miegoti Lina nesiruošė. Buvimas Nebūties pasaulyje išsunkė didžiąją dalį jos jėgų, o ir negalėjo naudotis galiomis, tačiau dabar kur kas labiau jaudino faktas, jog paliko Melburną visiškai vieną susidoroti su Tasdaru ir nežinojo, ar po visko, kas nutiko, jis dar liko gyvas. Moteris troško grįžti atgal į Tamsos tvirtovę ir jam padėti, bet buvo per silpna ir tik painiotųsi jo kelyje arba ir vėl pakliūtų į nelaisvę, tad visos tos pastangos nueitų veltui, todėl beliko tik laukti kokių nors žinių. Matyt, tas vyriškis, atvykęs kartu su Melburnu, buvo labai stiprus, jei kažkokiu būdu sugebėjo atverti Nebūties pasaulio vartus, ko dar niekas kitas prieš tai nepadarė. Galbūt jis grįš ir padės Melburnui apsiginti. Žinoma, būtent taip ir bus, tiesa?

Lina susijaudinusi vis vaikščiojo po kambarį, braukdama nuo veido tamsias, į akis krentančias sruogas. Tiek laiko kalėjo požemiuose, kad plaukai spėjo gerokai pailgėti, nors įprastai tesiekdavo pečius. Tačiau to nepaisydama ji dar palindo po dušu, persirengė ir pasidarė sau normalaus šilto valgio, bet kiekvienas kąsnis strigo gerklėje. Nė pati nesuprato, kodėl taip siaubingai nerimavo dėl Melburno. Gal ją taip paveikė jų sukurtas ryšys, visi tie pokalbiai tamsoje, kai buvo prirakinta prie sienos... Sunkiai įstengė pripažinti, kad jei ne jis, galbūt toje vienatvėje būtų išprotėjusi. Be to, Melburnas pasirūpino, kad ji gautų daugiau pavalgyti nei kiti kaliniai, negalėjo žiūrėti į tai pro pirštus. O ir labiau pažinusi Melburną, moteris suprato jį kur kas geriau ir nebelaikė tokiu pavojingu priešu, kaip anksčiau. Jis nebuvo toks beširdis, kokiu daugelis jį laikė.

Giliai atsidususi, Lina prisėdo prie stalo bent jau išgerti karštos kakavos prieš miegą, nors nežinojo, ar po visų tų įvykių užmigti tikrai pavyks, ypač kai galvoje sukosi tiek daug įkyrių minčių. Tuo metu pajuto aplinkui tvyrančią pažįstamą energiją ir apsidairė. Po kelių akimirkų pasigirdo skambutis, bet dar net neatvėrusi durų moteris jau žinojo, kas pasirodė, ir nedelsdama nuleido rankeną.

– Melburnai? – sunerimęs jos žvilgsnis iškart įsmigo į vyrą. Jis stovėjo priešais ją netvirtai, šiek tiek sverdėdamas, viena ranka spausdamas pilvą, veidas, kurį dengė išsidraikę plaukai, išdavė nuovargį.

– Aš tiesiog... nežinojau, kur daugiau eiti, – sunkiai išlemeno jis ir žengė žingsnį arčiau, tačiau apėmęs skausmas privertė jį suklupti. Melburnas būtų kritęs ant grindų, bet Lina jį sulaikė, leisdama į ją įsiremti.

– Viskas gerai, eime į vidų. Tasdaras tave sužeidė?

Jis sugebėjo tik linktelėti, tad moteris persimetė vieną jo ranką sau per petį ir tuo pačiu prilaikydama jį už liemens iš lėto patraukė koridoriumi, nors tai padaryti buvo nelengva, kai Melburnas svėrė gerokai daugiau už ją. Vis dėlto šiaip ne taip jie pasiekė svečių kambarį ir Lina atsargiai paguldė jį ant lovos. Minutėlę ilsėdamasi ji žvelgė į jį, o jis gulėjo ramiai, nejudėdamas, kvėpuodamas giliai ir tolygiai. Akimirką ji pamanė, kad galbūt prarado sąmonę, bet netrukus jis pramerkė akis ir pakreipė galvą jos pusėn.

– Negaliu pats išsigydyti... neturiu tokio gebėjimo, – pasakė taip tyliai, kad ji vos išgirdo. – Atleisk, jei trukdau tokiu vėlu metu.

– Nieko tokio, jaučiuosi jau daug geriau.

– Tada gal padėsi nusirengti tuos šarvus? Kitaip neprieisi prie žaizdos.

– Žinoma, – užsikišusi už ausies plaukų sruogą, ji lenkėsi arčiau, bet suvokė nežinanti, kaip ir nuo ko pradėti, juk pati šarvų niekada nedėvėjo.

– Štai čia... visos tos sagtys, – tai supratęs parodė ranka Melburnas.

Lina nieko nesakydama ėmėsi darbo, vieną po kitos atsargiai atlaisvindama sagtis ir šarvus prilaikančius diržus, bet jų buvo tiek daug, kad tai darydama užtruko.

– Siaubas, kaip tu gali išbūti su jais visą dieną?

– Pripratau, – stengdamasis bent šiek tiek prisidėti leptelėjo vyras, nors ir skausmas gerokai jį varžė. – Tik pats nesusitvarkau, kiekvieną rytą juos man uždeda sargybiniai. Šaunu, ar ne?

Dar keletas sagtelių, ir šarvai visai atsilaisvino. Moteris padėjo jam nusirengti ir atsargiai paguldė atgal į lovą, norėdama kuo skubiau jį išgydyti, nes nudegimas atrodė gana rimtas. Galutinai apnuoginusi pilvą, ji ištiesė delnus virš žaizdos, bet tą akimirką jos rankos sustingo. Dar niekada nebuvo taip arti Melburno, ir tai ją šiek tiek sutrikdė. Nejučia mintys nuklydo ten, kur nederėtų, o žvilgsnis nužiūrėjo atidžiau. Lina pati sau pripažino, kad Melburnas buvo kur kas patrauklesnis nei ji manė iš pradžių, juk tarnaudamas Tasdarui atsipalaiduoti negalėjo ir nuolat treniruodamasis palaikė gerą formą. Be to, jis visuomet dėvėdavo tuos šarvus, tad nusiėmęs juos nebeatrodė taip grėsmingai, kaip prieš tai, o kur kas panašesnis į paprastą žmogų. Na žinoma, kad žmogų. Jis visada toks ir buvo, nesvarbu, jog slėpė savo kūną po šarvais.

Tačiau dabar reikėjo susitelkti ne į tai. Kelis kartus giliai įkvėpusi oro, Lina užsimerkė ir susikaupė. Netrukus tarp pirštų sušvito švelni magiška energija, o šilumai apgaubus žaizdą, Melburno kūnas po truputį atsipalaidavo. Moteris stengėsi iš paskutiniųjų, nors pati dar nebuvo atgavusi visų jėgų ir po kelių minučių ėmė tvinkčioti galva. Bet ji to nepaisė ir gydė jį toliau, kol liko tik menka žaizdelė.

– Taupyk energiją ir sau, jaučiuosi jau pakankamai gerai, – Melburnas sugriebė jai už rankų ir palengva atsisėdo. – Ačiū, kad nepaisant to, ką padariau, padėjai man.

– Bet kas tiksliai nutiko? Kaip jūs patekote į Nebūties pasaulį be Tasdaro leidimo? Kas tas vyras, kuriam pavyko atverti vartus?

Melburnas minutėlę sėdėjo tylėdamas, bet tada susivokė vis dar laikantis jos rankas, tad staigiai jas paleido ir nupasakojo viską, kas nutiko, pabrėždamas, kad labiausiai dėkingi jie turėtų būti jo tėvui.

– Palauk, o kaip sužinojai, kur gyvenu? – įtariai suraukė antakius Lina. – Nepamenu, jog būčiau tau sakiusi.

– Na, kaip ir pasekiau tave, – tarsi tai būtų visai normalu, gūžtelėjo pečiais jis.

– Tu mane stebi?

– Ne, pasekiau tik vieną kartą, kai Tasdaras norėjo uždaryti tave į Nebūties pasaulį. Kaip manai, kaip išsiaiškinome, kur gyveni?

– Žinoma, – nusivylusi sumurmėjo ji. – Užtenka ir to, kad mane ištisai stebi Rodžeris, nors jau seniai esame išsiskyrę.

– Pamiršk tą mulkį, nieko jis nepadarys, – pašaipiai vyptelėjo Melburnas. – Nors abu tarnavome Tasdarui ir kartais tekdavo užduotis atlikti drauge, niekada normaliai nesutarėme. Jis visuomet buvo toks pasipūtęs ir galvojo vien apie save. Nemačiau jo nuo tada, kai buvo priverstas bėgti iš tvirtovės, o po to jis išlindo tarsi iš niekur ir padėjo pagrobti Loreną, kartu su savimi atsigabenęs kažkokią merginą.

– Ne Gertrūdą? – nustebusi krūptelėjo moteris.

– Ne, tą puikiai pažįstu, kol tarnavo kartu su Rodžeriu, atlikome keletą užduočių. Nežinau, ko jis norėjo ir kodėl padėjo, bet neketinu jam už tai dėkoti.

– Bet kodėl Tasdaras nieko dėl jo nesiima? Turiu omenyje, Rodžeris ne kartą jį išdavė ir netgi buvo perėmęs Tamsos karalystės sostą. Nejaugi Tasdaras neišsiaiškino, kad jis slepiasi Mozantaro planetoje ir nenori jo nužudyti?

– Tasdaras nemėgsta terliotis su tokiais kirminais, kaip Rodžeris, tad nė nesivargina jo ieškoti, be to... – Melburnas akimirkai nutilo ir atidžiau pažvelgė į Liną. – Jis žino, koks Rodžeris godus ir kad su savo nesąmonėmis vieną dieną pats save pražudys. Išvis stebiuosi, kaip po visko, ką padariau, pats likau gyvas. Man dar pasisekė.

Lina tik nejaukiai sujudo savo vietoje.

– Gana kalbėti apie Rodžerį, jis man tik praeitis. Ką pats dabar planuoji daryti?

– Deja, bet turėsiu grįžti atgal į tvirtovę, kitaip iš tiesų mirsiu.

– Tai nebegali ilgiau tęstis. Galbūt tau atrodo, kad nėra jokios išeities ir niekas nepadės tau pasveikti, bet dar ne viskas prarasta. Jeigu niekam nepasakysi, kodėl nenustoji tarnauti Tasdarui, tai padarysiu pati. Žinau, kad burtai ligų neišgydo, tik laikinai jas pristabdo, tačiau mes ką nors sugalvosime, tik pasakyk, kokia tiksliai tai liga.

– Būtent dėl to pirmiausia pas tave ir atvykau, – sunkiai atsiduso jis. – Tu negali niekam apie tai prasitarti ir man kaip nors padėti, nes Tasdaras vis dar mane kontroliuoja ir bet kada apie tai sužinotų. Nenoriu, kad rizikuotum savo gyvybe, kitaip jis ir vėl įgrūs tave į požemius arba netgi nužudys, o aš niekada sau už tai neatleisčiau. Be to, mano tėvas pažadėjo užblokuoti Nebūties pasaulio vartus ir galbūt tai jau padarė, tad Tasdaras daugiau ten nepateks ir neuždarys nė vieno iš jūsų. Prašau, pažadėk, kad į tai nesikiši, juk kol ir toliau paklusiu, mano liga neprogresuos.

Tačiau Lina nieko jam neatsakė, nes jokiu būdu negalėjo taip pasielgti, negalėjo leisti jam ir toliau taip gyventi. Melburnas nusipelnė laisvės, ypač kai tiek daug metų buvo priverstas daryti tai, ko nenorėjo.

– Palauk, bet argi tavo tėvas nemokėtų atblokuoti ir Užmaršties pasaulio vartų, kad iš nelaisvės išlaisvintume ir Arelą? – prisislinkdama šiek tiek arčiau paklausė ji. – Kaip demonas, jis daug stipresnis už mus, ar ne?

– Nesu tikras, ar jam tai pavyktų, – susimąstė Melburnas. – Tuos vartus užblokavo ne Tasdaras, o pats Aladoras, kadaise buvęs dievas, tad prasilaužti turėtų būti sunkiau arba išvis neįmanoma.

– Suprantu, bet jis galėtų bent jau pamėginti, juk nieko neprarasime.

– Gerai, kurią dieną su juo susisieksiu ir pasikalbėsime.

– Ką gi, tada gal šią naktį praleisi pas mane? – Lina pagaliau pakilo nuo lovos. – Jau labai vėlu, Tasdaras tavęs nepasiges, tad į tvirtovę grįši rytoj. Čia pakankamai vietos, galėsi apsistoti viename iš kambarių.

– Nemanau, kad tai gera mintis...

– Kodėl? Aš tau skolinga už tai, kaip dėl manęs rizikavai, atsidėkosiu bent jau šitaip.

– O kaip tavo dukra? Neturėtų čia grįžti? Argi nesupyks, kad priėmei į savo namus priešą?

– Tiesą pasakius, neįsivaizduoju, kur ji ir ką veikia. Kol kas dar niekas nežino, jog ištrūkau iš Nebūties pasaulio, grįžusi pirmiausia norėjau pailsėti ir atgauti jėgas, tad su artimaisiais susisieksiu tik rytoj. Nagi, nesivaržyk, tau praverstų nusiprausti, dušas štai ten, – Lina parodė į duris, kurios aiškiai matėsi koridoriuje iš svečių kambario. – Turėtum rasti ten chalatą ir viską, ko reikės. Gal tu alkanas? Ką nors paruošti?

– Ne, nesivargink, ir taip jau daug padėjai.

Melburnas neskubėdamas pakilo ir netrukus pranyko už durų. Atsidususi iš palengvėjimo, Lina sutvarkė sujauktus patalus ir jai beliko tik laukti, todėl nuėjo sutvarkyti ir virtuvės. Kakava jau seniai buvo atvėsusi, bet nepaisydama to baigė ją gerti ir išplovusi visus indus grįžo į kambarį. Tačiau laukti ilgai nereikėjo, Melburnas po kelių minučių išėjo, ir ji pakreipė galvą durų pusėn. Nė pati to nesuvokdama, moteris nužvelgė jį nuo galvos iki kojų. Aiškiai įsidėmėjo tuos auksinius, ant pečių krentančius plaukus, rimtą veidą ir jame įrėmintas tamsiai rudas akis, juk ne kiekvieną dieną pasitaiko į savo namus įsileisti žmogų, kuris kadaise buvo priešas. Tai atrodė taip neįtikėtina, bet tuo pačiu keistai malonu, ir akimirkai ji prikando lūpą, kovodama su užplūstančiais jausmais.

– Tikiuosi, jis ne Rodžerio? – kilstelėdamas antakį, vyras parodė į šviesiai mėlyną chalatą. – Mažiausia, ko noriu, tai rengtis jo drabužius.

– Ne, nesijaudink, su Rodžeriu išsiskyriau dar tada, kai jis buvo perėmęs Tamsos karalystės sostą, – purtydama galvą suskubo atsakyti Lina. – Tada atsikračiau visais jo daiktais.

– Tuomet iš kur šitas?

– Kartais čia paviešėti užsuka mano tėvas. Seniau mažai bendravome, bet stengiamės tai ištaisyti. Po to, kai mirė mama, jis suvokė, kokia jam svarbi šeima.

– Vadinasi, po Rodžerio nesusiradai jokio kito vyro?

– Ne, tiesiog apie tai negalvojau ir labiau susitelkiau į darbą ir vaikus, – moteris kelis kartus sumirksėjo, mėgindama suprasti, kodėl jis išvis to paklausė. – Ravena taip pat dažnai mane aplankydavo, juk vis dėlto buvau jai kaip mama, mes vis dar turime stiprų ryšį. Gal žinai, kur ji dabar? Norėčiau ją pamatyti ir pasakyti, kad esu laisva.

– Tasdaras liepė man ją šnipinėti, – visai nesivaržydamas prisipažino jis. – Ravena dabar Dangaus karalystėje pas Persėją ir Šivą, kur ir aiškinasi, kaip padėti Arelai.

– Gerai, kai pasitaikys proga, kuo skubiau ją aplankysiu.

Melburnas tik sunkiai atsiduso ir iš lėto priėjo arčiau, lyg ir norėjo kažką pasakyti, bet delsė, o Lina stovėjo sustingusi, neįstengdama pakelti akių. Dabar jis buvo taip arti, vos per keletą žingsnelių, kad jai net užgniaužė kvapą. Nei iš šio, nei iš to staiga kilo nenusakomas noras tą juos skiriantį tarpą sumažinti. Sumažinti iki tiek, kad jo visai nebeliktų, bet ji taip ir liko sustingusi savo vietoje. Ir ką gi sau manė? Jeigu Melburnas sužinotų, apie ką ji ką tik pagalvojo, tikriausiai kuo toliau nuo jos bėgtų. Tačiau lyg nujausdamas jos mintis, jis tik dar labiau priartėjo.

– Jau taip vėlu, turėtume bent šiek tiek pailsėti, – sutrikusi sukuždėjo Lina. – Parodysiu kambarį, kuriame galėsi miegoti, gerai?

Vengdama to, ką jau paišė jos vaizduotė, moteris skubiai apsigręžė ir ketino eiti prie durų, rodydama jam sekti iš paskos, tačiau Melburnas tvirtai sugriebė jai už rankos. Galiausiai ji įstengė pažvelgti jam į veidą, į tas patamsėjusias akis, išryškėjančias lempos šviesoje. Ir tada kaip niekad aiškiai suprato, jog jis norėjo to paties, kaip ir ji. Bet tą suvokimą netikėtai užgožė deginančios Melburno lūpos. Jos užspaudė josios taip greitai, kad ji nespėjo nė kvėptelėti. Protas šaukte šaukė, kaip tai negerai, tačiau kūnas išdavikiškai suvirpėjo, atsiduodamas toms nekantrioms rankoms, kurios puikiai išmanė, ką darė. Ten, kur jis lietė, visas kūnas pulsavo, reikalaudamas vis daugiau ir daugiau. Linos rankos skubiai atlaisvino chalato diržą ir nuslydo apnuogintu jo pilvu. Iš Melburno lūpų išsiveržė tylus atodūsis ir jis stumtelėjo ją žingsniu atgal, vis dar tebelaikydamas savo glėbyje. Jo lūpoms nuslydus jos kaklu, Lina pagaliau sugebėjo įkvėpti. Iš paskutiniųjų stengėsi sugrįžti į realybę, nes puikiai žinojo, kad išaušus rytui gailėsis, bet šiuo metu nieko negalėjo su savimi padaryti, troško jo apkabinimo, vis atkaklesnių rankų prisilietimo ir tų tyrinėjančių rudų akių. Viskas aplinkui sukosi ratu, liejosi į nežinią, ji norėjo atsispirti ir kažką pasakyti, tačiau mintis kažkur toli nusinešė toks malonus jo kūno artumas.

– Palauk, – sunkiai alsuodamas Melburnas akimirkai atsitraukė ir jo veidu nuslydo šypsnys. – Kur, sakei, tas kambarys?

Bandydama susivokti savo jausmuose, Lina minutėlę tylėjo, tuo pačiu stengdamasi atgauti kvapą, po to švelniai patraukė jį už rankos, lydėdama tiesiai į kambarį. Tik uždariusi paskui save duris, ji galutinai paskendo Melburno glėbyje, pamiršdama visus kankinusius rūpesčius.