Gyvenimas tuo ypatingas, kad kitimo pilnas.
Iš po pusnies drobulės lenda patvariausi.
Trupėti baigia siluetas smilgos,
Drumstuos upeliuose žiemos likučiai plaukia.
Juk reikia vietos tiems, kas lįs iš kiauto,
Tiems, kas užglaudę žalio šilko vėliavas.
Pirmieji lietūs grumsto šonui plauti,
Kol nešvarios minties jis neiškėlė.
Sula atgijusi tuoj ašaros per žievę,
Nes jau varveklių virtinė nutįso.
Žiemos tamsos pakako melsti Dievo,
Kad tu pajustumi būties palaimą visą.