Baltas pieskas vėjas an kalnų nešoja,
An pieskynų oša mėlyni šilai.
Ca mūs gimtas kraštas, Dzūkija brangioji,
Dainavu vadzyta bočių nuo seniai.

Ca nuo amžų žmonės vesali gyveno
Ir daina necilo prie visų darbų.
Kožnų svecų vedė prie seklyčios stalo
Ir meiliai vaišino duonu ir giru.

Nor gegutė metų  vis mažau skaičiuoja,
Plaukus nušarmoja rudenio šalna,
O vargeliai veidus raukšlėm išvagoja,
Bet dvasia dzidziausių turtų sklidzina.
Mes dar nepasenį, mes cik pagyvenį,
Šilto, šalto matį, nemažai supratį.

Tegul skamba dainos vakarais rasotais,
Tegu plaka širdzys darniai ir langvai.
Nepasenom... Mokam šokcie ir dainuocie,
Kap kadais mokėjo linksmycis tėvai.