Vakar pusiaunaktyje
Panorau išsimaudyt.
Lėtai tekėjo vanduo...
Susikaupus žvelgiau
Į veidą veidrodyje –
Aš neturėjau būti.
Gimiau septynių mėnesių,
Nuprausė, suvystė,
Svarstyklės rodė 2 kg 300 g
„Negyvens, ji negyvens“...
Tyliai lyg pikti vorai
Rėpliojo iš kampų žodžiai.
Tuomet ant lovos krašto,
Šalia liūdnų Mamos akių,
Prisėdo snieguotas
Mano Angelas Sargas.
Suspėjau, – ištarė.
Šypsojosi iš žmonių
Kalbų ir abejonių,
Nes JIS žinojo mano
Būsimus kelius, darbus,
Supainiotus klystkelius.
Stovėjo šalia ir saugojo,
Kad nepaskęsčiau Šešupėje,
Kad avarija tik pagąsdintų...
Kad pajusčiau, koks menkas
Atstumas yra tarp žodžių
Pradžia ir Pabaiga.
Duotą erdvę kuriame
Mes kiekvienas skirtingai...
Ačiū, Angele Sarge,
Kad jaučiu Tavo delnus...

2026 02 16