Į kiemą naktį išeinu,
Dangus žvaigždynais peltakiuotas.
Dūmai – stulpais iš kaminų,
Šunys sumigę, nėr kam loti.

Šerkšnais aplipus obelis,
Žibintai atbudėję, gesę.
Šviesa rasoja pilnatis,
Globoja seno kaimo dvasią.

Gėriuosi dovana – vaizdu,
Žvilgsnis tuo gražumu pilnėja.
Po skliautu šiąnakt atrastu
Kerai ramybės pasisėję.

Kol kaimas miega toks skaistus,
Akimirka šita – lyg vaistai:
„Rytoj pasveikinsiu Metus,
Jų negali neįsileisti“.

„Ilgiausių...“ – sugiedos, uždegs
Pulkelį gausų šventės žvakių.
Naktis sugrįš, žvaigždes užmegs,
Į svajones nuties man taką.