Kad ir kaip siaubingai krūtinėje daužėsi širdis, Melburnas nejudėdamas stovėjo tiesiai priešais Tasdarą. Dar niekada nebuvo matęs tokio įtūžusio, nors tarnavo jam jau daugiau nei dešimt metų. Tasdaro akys iš lėto klaidžiojo po patalpą – vertino padarytą žalą ir kiek į laisvę ištrūko kalinių. Juos iš abiejų pusių vis dar supo sūkuriuojanti ugnis, aiškiai nušviesdama jų siluetus. Melburnas tik akimirkai žvilgtelėjo už savęs, tikrindamas, ar visi spėjo pabėgti, bet nesimatė nė vieno, o jų auros taip pat jau buvo nutolusios, nes nė kiek jų nebejuto. Palengvėjimo atodūsis išsprūdo iš jo lūpų. Tegul geriau jie nemato to, kas čia nutiks, juk nė pats nebuvo tikras, ar po šios dienos išvis liks gyvas. Tik gaila, kad padėti galėjo ne visiems, Eliza ir Agnesė taip ir liko Tamsos tvirtovės požemiuose, o ištraukti jas iš ten jis galimybės nebeturėjo.

– Bent įsivaizduoji, ką padarei? – pervėrė jį neapsakomo įtūžio pritvinkęs Tasdaro balsas. – Ar dar nepakankamai tave kontroliuoju?!

Jo dėmesys dabar nukrypo tik į parankinį, pečiai ir krūtinė įsitempė. Ruošdamasis gintis, Melburnas suspaudė kumščius, nors nebuvo tikras, ar apskritai prireiks pajudinti pirštą, juk Tasdaras buvo daugybę kartų už jį stipresnis. Rudos jo akys prisimerkė, stengiantis užfiksuoti kiekvieną judesį. Ir štai, demonas puolė, tačiau jo judesiai buvo tokie greiti, jog Melburnas nespėjo net sureaguoti, tik pajuto stiprų smūgį į krūtinę ir nebeatlaikius kojoms jau lėkė tiesiai į sieną. Toks skausmas nuvilnijo per nugarą, kad jis neįstengė nė riktelėti, visą kūną tarytum suparalyžiavo. O Tasdaras jau ėjo artyn. Melburnui aptemo akyse ir jis nieko nematė, bet aiškiai girdėjo artėjančius žingsnius, kurie po kelių akimirkų nutilo. Tik tada jis sunkiai pakėlė galvą ir kelis kartus sumirksėjęs pagaliau priešais save įžiūrėjo grėsmingą demono figūrą ir raudonai degančias akis.

– Manai, man rūpi tie kaliniai? – sušnypštė jis tokiu balsu, jog nusmelkė kūną. – Manai, kad taip pasielgęs mane sužlugdei?

Tvirtos rankos pakėlė Melburną nuo grindų ir prirėmė prie sienos. Dabar Tasdaro veidas buvo tiesiai priešais jį, o jis nesugebėjo net įkvėpti dėl tų jį į sieną spaudžiančių rankų. Atrodė, nuo tokios neaprėpiamos jėgos ji bet kurią akimirką skils.

– Svarbiausia ne tai, kad jų čia nėra, o tai, ką padarei. Išdavei mane, nepaisydamas to, jog kada panorėjęs galiu išsiaiškinti visas tavo gudrybes, – jau daug žemesniu, bet vis dar tokiu pat grėsmingu balsu kalbėjo Tasdaras. – Nejaugi taip trokšti mirti? Pamiršai, kad nelaisvėje vis dar turiu tavo dukterį ir žmoną? Nebijai, kad dabar jas nužudysiu?

Ne, Melburnas visai to netroško, tačiau kaliniai šiuo metu jam rūpėjo labiau. Be to, Tasdaras tik grasino jas nužudyti, iš tikrųjų jis negalėjo to padaryti, nes Agnesė buvo viena iš sergėtojų, o Eliza dar nepasakė, kur paslėpė knygą apie tuos sergėtojus, jei ją nužudytų, niekada negautų atsakymo. Tokios mintys privertė jį šyptelėti, o Tasdaras vienoje rankoje sukaupė psi energiją ir iš visų jėgų smogė jam į pilvą. Melburno akys išsiplėtė iš siaubo, bet jis šiaip ne taip išsisuko nuo atlekiančio dar vieno smūgio bangos. Psi energija praskriejo pro šalį, vos per milimetrą nuo jo, tačiau Tasdaras vis nesiliovė. Dar keletas smūgių, ir Melburnas aimanuodamas susmuko ant grindų, iš visų jėgų stengdamasis iškęsti skausmą. Deja, jis buvo toks nepakeliamas, jog nebeįstengė daugiau atsikelti, tik abiem rankomis spaudė žaizdą pilve. Akyse vis labiau liejosi vaizdas, bet matomumą blogino ir veidą dengianti ilgų plaukų užuolaida. Matyt, kažkuriuo metu išsileido taip tvarkingai iš ryto supinta kasa.

– Neprivalau su tavimi žaisti, – jau daug ramesniu balsu prakalbo Tasdaras, ir parankinis vos ne vos įžiūrėjo visai šalia savęs juodus jo batus. – Jei taip nori mirti, niekas tavęs čia nelaiko, gali išeiti kada panorėjęs, o man nė nereikės teptis rankų tavo krauju.

Melburnas tik puse lūpų šyptelėjo. Na žinoma, Tasdaras puikiai žinojo, kad jis taip paprastai nepaliks šios tvirtovės dėl savo ligos, tik vis neįstengė suprasti, kodėl neatsikratė juo čia ir dabar. Ar manė, kad jis bandys pasitaisyti ir toliau jam tarnaus? Po visko, ką jis padarė, suteikė dar vieną šansą? Bet ar tikrai Melburnas turėtų ir toliau atlikti savo darbą? Kęsti vien tam, jog liktų gyvas? O jeigu vis dėlto kur kas lengviau būtų tiesiog pasiduoti, net jei tai reikštų jo mirtį? Bet juk tiek laiko kovojo dėl savo gyvybės ir tuo pačiu bandė apsaugoti savo šeimą, pasiduoti dabar neatrodė pati geriausia išeitis, nes kitaip visos jo pastangos nueitų veltui.

Tačiau tokias Melburno mintis nutraukė tolstantys žingsniai ir garsus durų trenksmas. Tasdaras paliko jį ramybėje, bet jis dar kurį laiką gulėjo nejudėdamas, laukdamas, kol skausmas aprims. Atsargiai nusimetęs nuo veido plaukus, vyras suvokė esantis jau nebe Nebūties pasaulio požemiuose, o Tamsos tvirtovėje, pačioje didžiojoje salėje. Tikriausiai kažkuriuo metu Tasdaras jį čia atiteleportavo, nenorėdamas palikti jo įkalinto, juk pats ištrūkti negalėtų. Šypsnys nuslydo jo veidu prisiminus, jog galbūt tai buvo paskutinis kartas, kai ten lankėsi, jeigu Elmantaras iš tiesų užblokuos vartus, nuo šiol Nebūties pasaulyje nesilankys netgi pats Tasdaras. Žinoma, vis dar buvo rizika, kad jis kaip nors tuos vartus atblokuos, bet galbūt nepadarys to iškart, o tuo metu kalinius galės laikyti tik Tamsos tvirtovėje, iš kur juos ištraukti bus gerokai lengviau. Jei tik Melburnas paprašytų pagalbos, galbūt Chromas padėtų iš nelaisvės ištraukti ir Elizą su Agnese. Deja, nebuvo tikras, ar turėtų naudotis tuo, kad padėjo išlaisvinti Loreną, galbūt brolis jo pagalbos nepripažins, juk vis dėlto jis neįgaus pasitikėjimo taip paprastai, ypač po to, kiek daug siaubingų dalykų pridarė prieš tai.

Skausmas vis nesiliovė. Tik šiek tiek jam aprimus Melburnas iš lėto pakilo, tačiau garsiai aimanuodamas atsirėmė į sieną, viena ranka užspausdamas pilvą. Kad ir kaip sunku tai buvo, privalėjo nueiti į savo kambarį, nes teleportacijai susikaupti nepajėgė, o pats išsigydyti net ir norėdamas neįstengtų, juk neturėjo tokio gebėjimo, todėl Tasdaras bet kada galėjo tuo pasinaudoti. Tad tik sukandęs dantis jis artėjo prie durų, vis galvodamas apie tai, ar Elmantaras saugiai išgabeno visus iš Nebūties pasaulio. Svarbiausia, jog dabar iš ten ištrūko ir Lina, nors Tasdaras laikė ją įkalintą be priežasties – uždarė tik todėl, kad norėjo pašantažuoti Raveną, nes toji neprisipažino atvykusi į Tamsos tvirtovę slapčia atsiimti Azaros žiedo, o jis tiksliai to nežinojo, nors ir įtarė jos planus. Bet tai buvo taip seniai, matyt, Tasdaras sugalvojo dar kažką, tik kol kas neatskleidė visų savo planų.

Net truputį gaila pasidarė pagalvojus, jog Linai ištrūkus į laivę Melburnas nebeturės su kuo pasikalbėti ir būdamas šioje tvirtovėje tik užgniauš visus savo jausmus, kad Tasdarui nepavyktų skaityti tikrųjų jo minčių. Žinoma, jis galėjo bet kada apsilankyti pas Liną namuose ir su ja pasikalbėti lygiai taip pat, kaip ir tuose požemiuose, bet ar ji tikrai to norėtų? O jeigu bendravo su juo tik dėl to, kad nebuvo daugiau su kuo, o dabar, kai ištrūko, tiesiog jį pamirš? Tačiau kodėl jis išvis apie tai galvojo? Kodėl Linos nuomonė jam buvo tokia svarbi? Po visko, ką blogo padarė, kiek per jį prisikentėjo žmonių, Melburnui turėjo visai nerūpėti, ką apie jį galvos aplinkiniai, juk visą laiką nešiojo bejausmiškumo kaukę, kurią dauguma ir matė. Ir visgi, Lina buvo vienintelė, galėjusi nuimti tą kaukę ir išvydusi tikrąjį Melburną, ką ne kiekvienas padarytų taip lengvai. Deja, jis nežinojo, ar turėtų leisti jai nuimti tą kaukę galutinai, nes nebuvo tikras, ar sugebėtų ir vėl ją užsidėti. O juk Tamsos tvirtovės palikti taip pat negalėjo, vadinasi, ir toliau teks tarnauti Tasdarui, kad ir koks pažemintas nuo šiol prieš jį jausis.

Beeinant koridoriumi jam kažką dar pasakė sargybinis, bet nepaisydamas to Melburnas numojo ranka ir šiaip ne taip užkopė laiptais į antrą aukštą, kur ir buvo jo kambarys. Palengvėjimo atodūsis išsprūdo iš jo lūpų, kai pagaliau pasiekęs lovą griuvo į patalus su visais savo šarvais. Nusirengti juos būtų per didelis vargas, o ir akys iš karto ėmė merktis. Kad ir kaip jis stengėsi išlikti sąmoningas, tamsa po truputį jį pasiglemžė.

Kurį laiką sąmonė klaidžiojo neryškių sapnų labirintuose, kur jį kankino Tasdaras. Kankino iki tol, kol galiausiai nužudė. Tačiau tą akimirką, kai Melburnas žinojo, kad mirs, jo akys plačiai atsimerkė. Jis suvokė vis dar gulintis savo lovoje, tik nė nenutuokė, kiek praėjo laiko, bet šiuo metu jam tai rūpėjo mažiausiai. Tasdaras neturėtų skirti jam naujų užduočių, juk žinojo, kad jis pats neišsigydys, o ir nebuvo tikras, ar šis nesugalvos jo nubausti kaip nors kitaip. Bet vis dėlto labiausiai nerimavo ne dėl savęs, o dėl ištrūkusių belaisvių. Nors Tasdaras sakė, kad tie kaliniai jam nerūpi, Melburnas neabejojo, jog jis ras būdą, kaip juos pagauti ir uždaryti vėl, net jei ir karalysčių vartai bus apsaugoti burtais.

Tuo metu galvoje iškilo prisiminimas, kaip Marina siūlė jam bėgti kartu su jais. Jeigu ne ta liga, neabejodamas būtų tai padaręs, tačiau dar nebuvo tikras, ar kaip nors išvis įmanoma ją išgydyti. Jeigu jis paliks tvirtovę, Tasdaras panaikins burtus, be kurių liga atsinaujins, o tada jau bus per vėlu jį išgelbėti. Žinoma, Melburnas galėjo nuvykti pas brolį ir seserį, papasakoti jiems visą savo padėtį ir tikėtis, kad jie bus atlaidūs ir mėgins jam padėti, bet kelyje vis dar painiojosi Tasdaras, gebantis įsibrauti į jo protą ir išsiaiškinti visus jo planus. Tačiau jei ir tylėdamas jis tarnaus toliau, taip pat buvo Lina. Ji puikiai žinojo apie jo ligą, o dabar, kai ištrūko į laisvę, galėjo bet kam apie tai prasitarti. Jis privalėjo kuo skubiau pas ją nuvykti. Net jei Lina ir linkėjo jam tik gero, teks ją kaip nors perkalbėti, kol Tasdaras neįgrūdo jos atgal į požemius ar nesugalvojo, kaip kitaip pakenkti, kad tik ji nerastų būdo, kaip jį išgydyti.

Tokios ir panašios mintys skatino Melburną pakilti iš guolio greičiau. Deja, žaizda pilve priminė, jog turėtų elgtis kur kas atsargiau, o ir šarvai jau nebetiko dėvėjimui, nes buvo per daug sugadinti. Bet dabar tai buvo mažiausias jo rūpestis. Jis tik norėjo ir vėl pamatyti Liną, net jei tai bus paskutinis kartas.