Jau žiema, nenubirę šermukšniai
Ant šakų žarijėlėmis švyti.
Sausio sniegas baltuoja apkritęs.
Pasakytum — šermukšnis vėl žydi.
 
Sunku rast nuostabesnį man medį,
Kuris grožį savy taip laikytų,
Sugebėtų puošniais žiedais stebint,
Žaliais lapais, taip dailiai karpytais.
 
Bus ruduo, sups sunokusias uogas,
Saugos jas ilgą naktį ir dieną.
Nors be lapų sutiks šaltą gruodį,
Bet išliks pasipuošęs, toks vienas.
 
Neužtruks, atplasnos daug paukštelių,
Saldžios uogos sparnuočiams juk maistas.
Lauks pavasario tuščios šakelės,
Kol nauji pumpurai pradės skleistis.