Nuo seno žmonės kalba, o kai kurie dar tuo ir tiki, gal tikrai yra girdėję, jog Šventų Kūčių naktį, dvylikai išmušus, gyvulėliai (na, visokios margutės, širmiai, bėriai ir kiti tvartelių gyventojai) ima ūturiuoti žmogiška šneka.
Tad ir aš, norėdama įsitikinti tomis šnekomis, šiemet nutariau saviškių – kambarinių pasiklausyti. Galbūt išgirsiu, ką tie mano „spinagryzai“ pripliurps!? O kol laužėm kalėdaitį, nuo seno gi tokia tradicija, sėdome, įsižiebus Vakarinei žvaigždei, iškalbėti maldas, prisiminti tai, kas buvo ir ko nebuvo, kol šventą vakarą išlaistėm vašką, tiesa, indus mazgoti teko vienai, kai visi, prikimšę pilvus (ir koks tatai pasninkas, kai turi net dvylika patiekalų ragauti, o po jų, vos nesprogsti ir lieka kalnas lėkščių), jau braidžiojo penktą sapną. Apsikuopti – būtina, turi ryte pasitikti šventas Kalėdas švara. Tad, sudėjusi dovanas po eglute (kasmet tenka pabūti tuo „Kalėda Kalėdauskiu“), sumetusi į gyvūnijos bliūdus likučius, prisėdau pailsėti: nors tiek laiko sau paskirsiu, – piktdžiugiškai pagalvojau – Nes visą dieną, net liežuvį išleidusi, plūkiausi.
Kiūtau ausis ištempusi ir laukiu. Pradžioje gi nieko, mano gyvulėliai guli sau vidurye trobos ir pučia į ūsą. „Rupūs miltukai!“ – pamaniau, – „Nei jie kalbės, nei ką! „Briedas“ vienas yra tie pasakojimai“, – apėmė džiaugsmas, – Durnystes pliurpia“. Jau susiruošiau ir aš į „Miegonių karalystę pas panelę Paduškaitę, tik... pirmasis akis atmerkė mano bandšunis.
Na, jis tos veislės, kuri šiuo metu tapo itin populiari. Kažkada tokie avių bandas ganė, o dabar, mat, „tarnybinis“ – tituluojami. Saviškį pavadinome – Dakas, nors ir turi, kaip ir privalo turėti grynaveislis, tą „čipą“ ir kilmės dokumentus, bet smagiai keturis tvorų kampus apmyžčioja, kiemo „imperatorių“ vaidina. Pabandyk tik nesileisti jo apuostomas, tai dar ir kalaišę pažymės. O geriausiu atveju, gali likti ir be jos. Kas tą drimblą pamato, tai atatupstas traukiasi. „Vierchas“ jam tesu tiktai aš, į kitus, kai pastarieji nori prisišaukti, nė dėmesio nekreipia, na, jei kokį kotletą rankoj turi, tai dar, dar. Bet ir tai, tik tam kartui, suės ir rodo iltinius. Reikėjo man jį pavadinti – Ignoras. Bet saugo tai akylai! Čia jau kaip toj Cicino dainoj „neliesk mano damos, neliesk!“ Kaimynai dažnai sako, kad geriau jau veršį šerčiau, betgi slapčia, rupkės, tuo mano „vokietuku“ grožisi, norėtų, kad jų kalikes „numintų“. Esu gavusi ir pasiūlymų, „suleiskim“. „Nyfyga“, – mintyse nutariau, – Neverta taškytis su kaimietėmis miesto „ereliui“ kilniais genais! Pririš jo vaikus prie lenciūgo, visą gyvenimą ir nešiok geležį po kaklu!“ – pagailėjau, – „Apsieisit pliki ir be šukų!“ – aišku, į akis to nepasakiau, mandagumas neleido, išsisukau, kad anas yra per jaunas ir panų dar nepageidauja. Nežino, patelę reikia atvesti į patino teritoriją, tai įsivaizdavau, kaip vaikščiočiau kieme. Mano juodčkis yra nerišamas, penkiolika arų yra jo! O „vėkutkė“ tai lauke, kaip pro svetimą patelę praeičiau?! Net užklydus prašalaičiui, turiu, kaip kulka, lėkti prie vartų, ištikimybė tarnybai – pasiaukojanti. Be šeimininkės, šiukštu, neįeisi!
   Girdžiu, mano „rapūncelis“ burbuliuoja bosiniu, tiktai visa ta jo „ūturka“ – vokiškai. Gaudau žodžius, žiopčioju iš nuostabos, net google vertėjas, kad ir visagalis, nė velnio man jau čia nepadeda, nespėju suroti, o kad ir spėčiau, vis tiek originalo tiksliai neišverstų, kai vokiškai temoku „Hände hoch“ ir „Bruderschaft“, daugiau tai jau nė bū, bū. To dar negana, į dialogą įsilieja pinčeriukas – Rokis.
   Tas tai jau buvo baisus nuosproga, kai išgelbėjau, tiesiog išplėšiau iš latrų nagų. Vos tada ir spėjau, gi anie jau ruošėsi jam atlikti „harakiri“. Kas jau kas, o pastarasis turėtų būti man dėkingas iki grabo lentos, – pagalvojau, – Tikrai blogai nekalbės, o ir veislė – elegantiška, turi kilmingų genų, tikrai neparduos.
   Apima nusivylimas! Rokis Dakui atsakinėjo velnias žino kokia tarme – gal „made in China“ ir pusiau lietuviškai? – kraipau galvą, – Kur jau man tuos jo „hieroglibasdecibelus“ išsiversti?! – supratau, – Nelabai jau gražiai tas lieknas ir trumpaplaukis strakaila atsiliepia apie mane? – marmaliuoja ir ką tu jam.
Baisu pasidarė, kai prie to keisto dueto prisijungė dar ir Balio ilgaplaukė.
   Toji tai jau baisi plėšrūnė! Su ja tai buvo įdomi istorija. Sūnui ją panos padovanojo per Gimtadienį. Parvilko į namus visą pasišiaušusią, išsprogusiomis mėlynomis akimis. Pradžioje, aš užprotestavau, bet... tik pažiūrėjau į tuos jos veizolus ir širdis lyg ledas ugnyje ištirpo, priėmiau. O jau Jubiliatas buvo išradingas, pavadino ją – Chuanas. Du mėnesius taip ir šaukiau, kol į svečius neatvyko žentas ir nepažiūrėjo tam mūsų Chuanui po uodega, ir kol nesušuko – „Uošvien, koks gi čia Chuanas, kai anas su „focka!“ Na, o tada jau iš manęs „štukas“ traukė visi likusieji. Gi uošvienės tiems žentams amžinai „ant šluotos skraido“. Sūnus irgi geras, savaitėlę ja pasidžiaugė ir visą rūpestį užmetė man.
Taip katinas, be jokių skausmingų plastinių operacijų, momentaliai pakeitė lytį, iš vyriško pasidarė moteriška. O aš ją ėmiau šaukti – Kyciūnė. Kokia ten velnio Chūjanita? – mintyse visiems atsikeršijau. Taip ir likom mudvi poroj, „kol mirtis išskirs“.
   Tad, kai šventą vakarą pastaroji tiesiog ėmė rėkti „gvoltą“, atrodė, kad ją kas imtų ir norėtų „išprieštarauti“, matyt, reikalavo tų dviejų „pliurpiznų“ vyriško dėmesio, man net plaukai, kur tik dygo, ten ir pašiurpo. Pradžioj nesusigaudžiau, o paskui supratau: gi abu šunis užaugino, tai gal dabar auklėja, na, kaip motina, būti dėkingiems. Gal tie du ant manęs purvą lieja?! O kai švelniakailė ėmė dar ir dantimis kalenti, taip ji daro, kai paukštukus pamato, mat, „košerinė“, ėda tik paukštieną, visai patrikau. „Vilkus šerk nešėręs, savu nebūsi, gi miškan žiūrės!“ – riebiai nusispjoviau, – Tiek to, draugams juk viskas yra atleidžiama. Rytoj gi ir vėl taps man ištikimi. Svarbu, kad nagais širdies nedraskytų, iltimis jos nevarpytų! Visa kita – niekis. Gi ištisus metus gerkles užsikimš, girdėsiu tik „au – au“ ir „miau!“ – atlėgo dūšia.
Užtat dabar, nors ir nesupratau jų kalbos, galiu drąsiai tvirtinti, kad gyvūnai Šventų Kūčių vidunaktį kalba. Ir dar kaip kalba! Tik mes turime tapti poliglotais, kad suprastume, apie ką toji jų kalba.
   O gal gerai, kad ir nesupratau, o tai dar ir kokia apopleksija būtų ištikusi ir, bac, nebėra kam Kalėdų varpų klausytis!