Nebereikia vynioti tiesų į nutrintus žodžius,
Kada glėbio koriai patyrimais cukrėja.
Abejonių neliko, kur žemė, kur plyti dangus,
O tarp jų it glamonė nurimti negalintis vėjas.
Kada sutemos gruodžio tarytum degutas užtikš,
Bus baugu ir ilgu nušvitimo sulaukti,
Bet išblunka galop net juodžiausia naktis,
Ir pabunda gyventi pusnynuose miegantis laukas.
Reikia smulkmenos — lašo. Nuo spindulio ledas ištirps.
Gyvastis taps sula ir patvins tarsi upė.
O kol kas it degutas sutemusi gruodžio naktis.
O kol kas išsiilgę šviesos — bet ja tikintys — maldai suklupę.