Ne tvartelyje — 
o kvėpavime 
tarp dviejų snaigių,
kur pasaulis akimirkai nustoja drebėti.

Jo lopšys — 
šiaudai iš mūsų nuovargio,
iš neištartų „atleisk“, 
sukrautų į šviesos lizdą.

Motina kvepia duona — šilta,
ką tik ištraukta iš sielos krosnies.
Jos delnai švyti — du mėnuliai
virš prakaito ir vilties.

Piemenų akyse — žvakių vėjas,
angelų lūpose — druska,
nes džiaugsmas visada truputį skauda.

Ir kai jis verkia —
ne balsu, o šviesa,
ji sklinda per lentų plyšius,
per mūsų žaizdas,
per pačią naktį —
iki kaulų,
iki maldos,
kuri tampa kūnu.