Kartą vienoje karalystėje, esančioje už dvylikos jūrų ir devynių kalnų, įsiviešpatavo iš tiesų nuožmus valdovas. Vieną ankstyvą rytą jis sugalvojo ir išleido įsakymą, kurį iš karto stengėsi įvykdyti. Despotas labai nekentė savo žmonių, todėl visaip stengėsi jiems pakenkt, o jei pasiseka – išpešti iš jų bet kokios naudosi. Labiausiai jis neapkentė moterų, kadangi jos buvo mažiau naudingos jo valdomai karalystei, duoklės rinkėjams. Todėl tamsusis valdovas norėjo kuo greičiau surinkti visas šalies merginas ir uždaryti į savo kalėjimus. Į kiekvieną kaimą ir miestelį, viensėdiją ir miestus netrukus plūdo kariai su to karaliaus įsakymu ir prievarta išsivedė visas ten buvusias merginas, jaunas ir vyresnes moteris. Žmonės negalėjo pasipriešinti, tik liūdni priėmė šią lemtį.

Tačiau vienas jaunuolis, vardu Nijas, su tuo nesusitaikė. Jis žinojo, kad kalnuose, netoli pasienio, gyvena keistas, tačiau sumanus burtininkas, galintis padėti nugalėti nuožmųjį valdovą. Vaikinas, praradęs savo mylimą merginą, dar tą pačią dieną pasiėmė lazdą ir, prie jos prisirišęs nedidelį maišą su kukliu valgiu, leidosi į ilgą ir varginančią kelionę.

Įveikęs tamsiąsias kalvas, pasiekė Juoduosius kalnus, kurių slėniuose košė atšiaurus vėjas. Vaikinas ilgai ieškojo kelio į Slaptąjį slėnį, buvo ne kartą paklydęs, sušalęs ir pavargęs, galų gale pastebėjo tamsoje vos įžiūrimą žiburį, kai saulė seniai pasislėpė už kalnų smailių. Pasirodo, kad ten ir būta legendinio burtininko būsto. Vaikinas nedrąsiai prisiartino prie šviesos šaltinio. Arčiau priėjus paaiškėjo, kad tai olos angoje įspraustos durys su mažyčiu apvaliu langeliu. Nijas sužvarbusiu kumščiu pabarbeno į durų lentas. Niekas čia neatsiliepė. Girdėjosi tik vėjo, klaidžiojančio slėnyje, ūžavimas. Jaunuolis dar kartą pabarškino į senas duris. Netrukus, vaikino nuostabai,  šios ėmė ir atsilapojo. Durų angoje pasirodė žilabarzdis senis.
– Ko tu nori, nekviestas ateivi?
Vaikinas pasakė:
– Mielasis burtininke, girdėjau, kad esate išmintingas ir galingas. Aš atklydau iš lygumų, kur atslinko neganda. Labai prašau jūsų pagalbos, nes be jos mūsų šalyje greitai ištuštės visi kaimai ir miestai. Despotas karalius jau baigia išsivesti į savo kalėjimus visas merginas ir moteris, o vaikai ir vyrai lieka vieni palikti pražūčiai. Labai reikalinga jūsų pagalba. Tik tu gali mus visus išgelbėti...
Senasis burtiniankas susimąstė, bet po trumpos pertraukos prabilo:
– Nesu toks galingas, kaip tau gali pasirodyti, bet galiu padėti nugalėti šitą nelabą valdovą.
Vaikinas sukluso.
– Aš turiu tris patikimus stebuklingus akmenis. Vienas jų – geltonas. Jį turėsi sviesti į karaliaus karūną. Jei akmuo į ją pataikys, valdovas praras bet kokią galią valdyti. Raudonuoju akmeniu privalai pataikyti į to karaliaus akį. Pataikius į ją, visa despoto apsauga, visi kariūnai ir tvarkdariai taps bejėgiais. Trečiu, žaliu, akmeniu turi pataikyti į rūmų sieną arba bent grindis. Po pataikymo sugrius visa negero valdovo citadelė, o kalėjimai pavirs dulkėmis.

Po trumpo atokvėpio senasis burtininkas pridūrė:
– Bet, prieš gaudamas tuos akmenis, tu privalai padėti ir man. Kalnų slėniuose karaliauja Juodpaukštis. Šita sparnuota pabaisa nuolat atakuoja kalnų kaimelius ir vienišą Lazurito miestą, nuolat žūsta žmonės, dingsta vaikai. Tik drąsus kovotojas gali įveikti šį blogį. Aš duosiu šviečiantį kardą, kuris palengvins tau kovą. Turėsi užkopti į Aukštąjį kalną, kurio viršūnėje yra to pabaisos lizdas. Labai tikėtina, kad ten bus bent du paukščio jaunikliai, kurių tu negali nužudyti. Nudobti galima tik Juodpaukštį, kurį užkerėjo despoto burtininkas.

Jaunuolis sutiko ir išklausė, ką dar sako žilabarzdis:
– Paukščio jauniklius būtinai palik gyvus. Aš jais pasirūpinsiu. Jei juos užmuštumei, tavo šalį užplūstų nelaimių lavina. Tas tamsos burtininkas yra viską apgalvojęs, todėl patariu vengti neapgalvotų veiksmų.

Vaikinas su viskuo sutiko. Tie spalvoti akmenys buvo labai reikalingi.