Santrauka:
apie kūrybines kančias...
Mintis, kai giliai išsiaria tarpuakį
Ir nieko nematyt pro tamsius lango akinius
Aš pajuntu savy atgimstantį vilkolakį
Kuris rašaline dėme nubėgt per popieriuką pratinas
Baisiausia jog tai nebūdinga mėnesienai
Many jis vėl atgimsta saulei kylant ir net dieną.
Ir aria smegenis labai aštriais noragais
Tik ką tuščioj galvoj pasėti?
Juk obuolių pyragą aš protėvių žemelėj sotų auginu
O tas vilkolakis nelemtas
Tipena rašalu žingsnius pirmuosius
Gal krikšto sakramentą nori duoti tu?
2006-08-16
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2012-03-21 18:57:24
Atgimsta Vilkas vienatvėje
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2007-01-09 16:38:29
na,Tavo galva tikrai netuščia...daug gali pasėti ir sėk! Sekmės.
Vartotojas (-a): Cherry
Sukurta: 2007-01-09 00:17:06
Tikrai, tuščioj galvoj nieko nepasėsi...
Vartotojas (-a): MatioMažeikiaiArnas
Sukurta: 2007-01-08 21:58:32
geras:)