Kai žiema įslinko į miestelį, ji krito ne kaip sniegas, o kaip baltas tylos žvynas – ant stogų, ant žingsnių, ant neuždegtų langų.
Kiekvienas namas atrodė truputį liūdnas, truputį pavargęs, tarsi dar nežinotų, kad Kalėdos jau čia pat.

Tik vienas namas skleidė keistą šviesą: aptriušusiame palėpės lange kabėjo žibintas. Jis kvepėjo senomis žvakėmis, sakais ir medumi – lyg kažkas jį būtų nešiojęs miškais, o paskui palikęs žiemai saugoti.

To žibinto niekas neuždegė jau daugybę metų.
Bet jis vis tiek švietė.

Jame gyveno mergaitė, vardu Elzė – maža, tyli, su rankomis, kvepiančiomis cinamonu ir popieriaus drožlėmis, nes ji pati gamino dovanėles miestelio žmonėms. Ji žinojo: žmonėms Kalėdų reikia labiau nei jai pačiai.

Vieną naktį, kai sniegas buvo toks purus, kad minkštai čiuptelėdavo kulkšnių, Elzė išgirdo tylų tarškesį.
Tai buvo žibintas. Jis švietė stipriau, nei turėjo – lyg kažkas jame būtų pabudęs.

- Švyti dar ryškiau nei vakar, – sušnabždėjo ji.
- Laukiu, – atsakė žibintas.

Jo balsas buvo toks tylus, kad jį būtų galima sumaišyti su žvakės dagties degėsiu.

Elzė nustėro.
- Ko lauki?

Žibintas sušurmuliavo plonytiškai:
- To, kas dar neatėjo.

Mergaitė pagalvojo apie tėtį, kuris išėjo į miestą ir dingo pūgoje prieš trejus metus. Gal žibintas kalba apie jį?

- Tu lauki mano tėčio? – paklausė ji.

Žibintas nutylėjo.
Bet šviesa trumpam suvirpėjo – lyg liūdėtų.

Kitą vakarą Elzė išėjo į miestelį išdalinti dovanėlių. Ji girdėjo, kaip sniegas po kojomis traška saldžiai, beveik kaip keptų migdolų pluta.

Namo grįžo pavargusi, o žibintas švietė taip ryškiai, kad palėpėje buvo šilta kaip pavasario sekmadienį.

Tą naktį kažkas pasibeldė į duris – lėtai, nedrąsiai, lyg būtų beldęsis į savo pačio širdį.

Elzė atidarė. Už slenksčio stovėjo senis – ne jos tėvas, ne pažįstamas, tik paprastas keliautojas su snaigėmis barzdoje ir drebančiais pirštais.

- Prašau… šiek tiek šilumos, – sušnabždėjo jis.

Elzė įsileido. Ji atnešė arbatos, paklojo baltą antklodę, kuri kvepėjo brandaus rudens saule.

Senis šildė rankas prie žibinto. Ir šviesa – o tai buvo keista – tarsi glostė jo pirštus.

- Ačiū, mergaite, – tarė jis. – Niekas manęs niekur nelaukia.

Tą akimirką žibintas sužibo taip stipriai, kad kambarys nušvito kaip katedra Kalėdų rytą.

Elzė suprato.
Jis laukė ne tėčio. Ne stebuklo. Ne praeities.
Jis laukė žmogaus, kuriam reikės šviesos.

Ryte senis išėjo. Ant jo megztinio buvo likęs mažytis vaško lašelis – žibinto dovana.

O žibintas… žibintas ėmė gesti.
Po žiupsnelį.
Po blausą.
Po tylos kruopelytę.

Elzė išsigando.
- Kodėl gesi? – paklausė ji.

Žibintas švelniai atsiduso – lyg daina, kuri pagaliau baigta:
- Nes tas, kurio laukiau, jau atėjo.

- Bet aš maniau… kad stebuklai grąžina tuos, kuriuos mes praradome.
- Kartais, – atsakė žibintas, – Kalėdos negrąžina. Kartais jos atveda.

Elzė nebežinojo, ką pasakyti. Ji apkabino žibintą šiltesniu buvimu nei bet kuri žvakė.

Tą vakarą jis užgeso.
Visiškai.

Bet Elzei nebebuvo tamsu.

Nuo to laiko, kai kas nors belsdavo į jos duris, šviesa palėpėje vis tiek nežymiai suvirpėdavo – lyg žibintas, nors ir užgesęs, vis dar klausytųsi, vis dar lauktų, vis dar gyventų jos širdyje.

O žmonės miestelyje sakydavo, kad Elzės langas – gražiausias Kalėdų žibintas visame krašte.
Nors ten nešvietė niekas.
Išskyrus ją pačią.