Šio trumpučio kūrinio pradžia - užkabinanti. Tačiau, kaip ir visuose trumpo žanro kūriniuose, labiausiai tikėjausi, to ko visai nelauki arba nesitiki  susidurti tokioje aplinkoje, kuri piešiama kūrinyje. Miniatiūrą šsivaizduoju trumpą, tačiau su mastymą sužadinančia atomazga, kurią įsivaizduoju gana ekspresyvią. Dabartinis kūrinys - tai tarsi pradžia kažko, kas  bent truputį ilgesnis. Miniatiūroje, kaip ir haiku  - esminga, kartais labai efektinga paskutinė eilutė, kuri ir yra kūrinio vinis.

Gilios ir svarios mintys ...

VISI MES EINAM TUO PAČIU KELIU 

Nei man verkt, nei šaukti, nei gailėtis, 
Viskas baigsis obelų pūga. 
Tartum klevas, vystantis prie klėties, 
Jaunas jau nebūsiu niekada. 

Tu širdie, neaudrinsi jau kūno, 
Paliesta pirmuoju šalteliu, 
Ir šalis baltų beržų kartūno 
Nebvilios bastytis be kelių. 

O dvasia klajūne! Lūpų ugnį 
Tu rečiau pakurstai, vis rečiau. 
Kur jausmų putojanti bedugnė, 
Kur šviežumas mano, kaip anksčiau? 

Aš dabar ir norais jau šykštuolis. 
Gal būtis tik sapnas nebūty? 
Tartum aš ant rausvo žirgo šuoliais 
Pralėkiau pavasarį anksti. 

Visa, visa žemėje supūna, 
Lapų varis ima tyliai birt... 
Amžinai palaimintas tebūna, 
Kas atėjo pražydėt ir mirt.

S.A.Jeseninas