Jausmas toks 
Lyg esu verčiama išsinert iš spalvingos žydėjimo odos.
Argi kas patikės,
Jog žaltvykslės sapnuos žaižaruoja?
Lapkritinėj migloj 
Susimaišė nektaras ir nuodas,
Iki virto malda —
Išsiskirkim, atplyškim geruoju.
Neišpirksiu sau nimbo,
Nes jo kaina yra nekaltybė.
Pražydėti panoręs, pats kraujas sau lukštą nuplėšė.
Juk turėjau patirti, kaip švelniai nuglostomos ribos
Ir kaip tįso beginklis sugundytas menamas priešas.
Aš — gyvatė?
Galbūt. 
Neatleidau „padarė iš šonkaulio".
Jau manei, kad aš vergė,
Tačiau nežinai, ką galvoju.
Išsinėriau. Šliaužiu per briaunuotus vienatvinius sopulius.
Be karūnos, be nimbo,
Bet kaip įprasta — tyliai.
Manyk, kad geruoju.