Žalios šakos vijosi viena aplink kitą taip tankiai, jog tarp jų besislepiantį praėjimą rasti sekėsi sunkiai, tačiau nepaisant to sodas buvo tvarkingas ir išpuoselėtas Dangiškųjų rūmų žynės. Visur vingiavo siauri akmeniniai takeliai ir augo kraujo raudonumo rožių krūmai, besimaudantys kaitrios ryto saulės spinduliuose. Bet tai, kad čia mažai vietos, atrodė tik iš pirmo žvilgsnio. Paėjėjusi giliau, Ravena atsidūrė erdvesniame, neaukšta veja apsėtame plote, kuris buvo tarytum paslėptas nuo viso pasaulio. Ramybės kampelis, kokio dabar jai kaip tik reikėjo. Net jei mintyse ir chaosas, bent jau išorėje tvyros ramybė, nes nebereikės kovoti dėl savo gyvybės ir matyti tos šiurpą keliančios Šnabždesių girios. Nors atminties kertelėje ji užsiliks gerokai ilgiau, ypač po to, kai būtent ten prarado savo mamą ir nežinojo, ar išvis kada nors ją išvys.

Bet šiuo metu ji nenorėjo apie tai galvoti ir susirado tinkamą vietą poilsiui. Po bandymo susisiekti su Gordonu jautėsi išvargusi, nes dar tinkamai nemokėjo naudotis transtelepatija, tad į naujus žygius leistis nesiruošė. Kad ir kaip norėjosi veikti tuojau pat, rūmų gyventojai įtikino ją deramai pailsėti ir tik tada imtis drastiškesnių priemonių ar netgi vėl išbandyti transtelepatiją. Ir ji galiausiai sutiko. Kitą dieną, kai bus kupina energijos, nedelsdama keliaus aiškintis, kas nutiko Šešėlių karalystės gyventojams, o dabar užteko ir to, jog Persėjas jau išvyko sukviesti tarybos. Mergaitė baiminosi, ar jam pavyks tai padaryti greitai, bet privalėjo būti kantri ir apgalvoti kiekvieną savo žingsnį, kad ir vėl nepadarytų tų pačių klaidų, juk skubėdama viską tik pablogintų.

Kvėpdama gaivų ryto orą, Ravena prisėdo ant vejos ir nukreipė sunerimusį žvilgsnį į giedrą, visai su jos nuotaika nederantį dangų. Taip troško pasikalbėti su Gordonu ir viską sužinoti, atrodė, jis buvo ranka pasiekiamas, bet tuo pačiu toks tolimas. Jeigu ne ta keista migla, galbūt jie būtų susitikę, o dabar beliko tikėtis, kad Žinai pavyks atsekti, kas visa tai sukėlė. Į ją ir kitus žynius šiuo metu Ravena dėjo didžiausias savo viltis. Jeigu dar pavyks išsiaiškinti, kaip veikia amuletas, turės būtinai kaip nors atsilyginti, juk vis dėlto įpainiojo Žiną į savo reikalus ir rizikavo jos gyvybe, o Tasdaras galėjo bet kada tai sužinoti ir bandyti jai pakenkti. Ir net jei ji buvo ne viena, padėties tai labai nepagerino.

Bemąstydama apie tai, mergaitė atsargiai nusiskynė vieną rožę, nors pirštus ir badė spygliai. Tuo metu į jos širdį atklydo liūdesys. Beveik tokias pat rožes Azryate augino jos mama. Pavasarį jų sužydėdavo tiek daug, kad net kitoje gatvės pusėje galėdavai užuosti nuo jų sklindantį saldų kvapą. Deja, dabar ji tų rožių nebematys ir neužuos jų kvapo, nes kankinsis Užmaršties pasaulyje. Ravena neabejojo, kad jai ten žymiai blogiau, galbūt vėliau pati pajus jos kančias, jei iki to laiko išliks jų ryšys. O mergaitė norėjo jausti viską, nes būtent to ir nusipelnė. Jeigu jos mama kentės, privalėjo tai žinoti, nors širdis maldavo, kad daugiau nieko blogo neatsitiktų.

– Liūdna, ar ne? – staiga prakalbo Altayras ir Ravena tarsi pabudusi iš sapno nukreipė akis į šalia prisėdantį berniuką, tik dar stipriau suspausdama rožės kotelį ir nepaisydama į delną skaudžiai smingančių spyglių.

– Taip... – nenoriai prisipažino ji. – Bijau, kad daugiau nebepamatysiu mamos. Bet pati esu dėl to kalta.

– Ne, dėl to kaltas tavo tėvas, – paprieštaravo jis. – Girdėjau, kaip Persėjas ir Šiva apie tai kalbėjosi. Tasdaras leido tavo mamai keliauti į Užmaršties pasaulį, nors galėjo to ir nedaryti. Bet jis to norėjo, jis visus apgavo, o ne tu.

– Žinau, bet jeigu ne aš, jai išvis nebūtų reikėję ten keliauti. Aš galvojau, kad galiu viską atlikti viena, kad galiu atsiimti iš savo tėvo Azaros žiedą ir į savo bėdas neįpainioti kitų. Tačiau dėl mano kvailų poelgių nukentėjo tik dar daugiau žmonių, tarp jų ir Lina, kurios tikriausiai niekada nebepamatysiu, nes ji Nebūties pasaulyje, o vienintelis įėjimas į jį sunaikintas...

– Tu nekalta, juk linkėjai tik gero ir nežinojai, kaip viskas pasisuks. Darei viską, kas tavo jėgoms, kad apsaugotum mylimus žmones, tą patį turi daryti ir dabar.

– Taip, tu teisus, – sunkiai atsiduso mergaitė. – Prižadu, aš išgelbėsiu savo mamą, net jei turėčiau sumokėti savo gyvybės kaina.

– Būtų gerai, jei to neprireiktų, – prisislinkdamas arčiau nesmagiai šyptelėjo Altayras. – Atleisk, galbūt norėjai pabūti viena, o aš tau trukdau.

– Ne, visai ne, – papurtė galvą ji. – Kaip tik turiu, kam išsipasakoti, nors mes dar beveik nepažįstami.

– Galime bet kada susipažinti.

Tačiau po to tarp jų ilgą laiką tvyrojo tyla. Ravena sakė tiesą, džiaugėsi, kad jis palaikė draugiją, net jei neturėjo drąsos daug kalbėti. Ji ir pati daug nekalbėdavo su nepažįstamais, bet Altayras jai pasirodė mielas. Nejučia ji iš šono ėmė tyrinėti apvalų jo veidą. Atrodė visai jaunas, galbūt tik šiek tiek vyresnis už ją, ilgi tamsūs kirpčiai reikalavo žirklių, vis krisdami į akis. Jos taip pat buvo tamsios, ir prireikė dar kelių akimirkų įžiūrėti, kad rudos. Bet labai išraiškingos, galbūt dėl to, jog didelės.

– Kas nors ne taip? – pasisukdamas į ją paklausė berniukas.

– Ne, nieko, – Ravena papurtė galvą, vaikydama mintis apie jį. – Nerimauju ne tik dėl mamos ir Gordono, bet ir dėl Rebekos. Ji mano sesuo ir taip pat, kaip mama, pakliuvo į Aladoro nelaisvę, turiu ištraukti ir ją. Ar dabar supranti, kodėl privalau patekti į Užmaršties pasaulį bet kokia kaina?

– Man labai gaila, nemaniau, kad tavo padėtis tokia prasta. Jeigu galėčiau, būtinai kaip nors padėčiau, bet neturiu jokių galių. Nebent prisijungčiau prie Žinos, ką manai?

– Kaip nori, jeigu tau nereikia į mokyklą.

– Reikia, bet padėsiu po pietų. Negaliu tiesiog stebėti, kai kiti kenčia.

Ravena tik švelniai nusišypsojo ir eilinį kartą nukreipė akis į dangų, priglausdama prie krūtinės kelius ir vis dar laikydama rankose rožę. Dangus buvo giedras ir jame nesimatė nė debesėlio, tačiau tai, kas vyko aplinkui, panėšėjo į audrą, kuri niekada nesibaigs. Sunkiai dūsaudama ji nuleido akis į rožę. Žiūrėjo į ją tarsi apie nieką negalvodama, nors iš tiesų galvoje raizgėsi daugybė minčių.

– Kartais atrodo, jog esu tokia pat, kaip ši rožė, – išsklaidydama tylą prakalbo ji. – Juk ji žydi vien tam, kad nuvystų.

– Ką nori tuo pasakyti? – susidomėjęs kilstelėjo antakius Altayras.

– Visos šios rožės... jos visai kaip žmonės. Pirmiausia susiformuoja pumpuras, o po to iš nedidelio daigelio išdygsta gražus augalas, kuris vėliau nuvysta ir iš jo nebelieka jokio grožio.

Berniukas prakalbo ne iš karto. Minutėlę jis sėdėjo ištiesęs kojas ant žolės ir įsmeigęs žvilgsnį į priešais nusitęsusį sodą.

– Nekalbėk šitaip, net ir paprasčiausios rožės turi paskirtį. Nesvarbu, kad jos miršta, bet prieš mirdamos puošia šį sodą, juk be jų jis nebūtų toks gražus, kaip dabar. Žmonių grožis išsiskleidžia taip pat, kaip gėlių, ir žydi tol, kol jo laikas pasibaigia. O tu ir aš... mes nepražydome, nes mums dar ne laikas.

– Tačiau aš niekada nepražysiu, – nusiminė mergaitė. – Mano pumpurėlis taip ir liks paprastu mažu pumpurėliu.

– Kodėl taip sakai? – nusistebėjo Altayras. – Visos mergaitės anksčiau ar vėliau pražysta. Galbūt tu vis dar esi pumpurėlis, bet kiekvienas iš jų viduje slepia grožį. Tas pats ir su tavimi, tik tavasis pumpurėlis dar neišsiskleidė.

– Deja, bet man taip ir nelemta pražysti. Aš niekada netapsiu tokia graži, kaip ši rožė, nes mano likimas jau seniai nulemtas. Jau nuo pat gimimo mano ateitis buvo išpranašauta, žinau, kad mano mirtis jau visai netoli, bet nieko negaliu dėl to padaryti. Blogiausia tai, jog per mane žus daugybė žmonių.

– Iš kur taip gerai žinai? Tu esi ta, kuri gali kontroliuoti savo pačios likimą, gali perrašyti savo istoriją.

– Tu nesupranti, jau daug kurios pranašystės išsipildė, net jei pavyks trumpam pabėgti nuo savo lemties, tai dar nereiškia, kad būsiu saugi. Mano tėvas darys viską, kad ta pranašystė išsipildytų, juolab kai pranašaujama jo pergalė.

– Ir nieko neįmanoma padaryti? Visiškai nieko, kad visa tai pakeistum? Niekas negali tau padėti?

– Nesu tikra, ar įmanoma man padėti, bet visos karalystės jau ruošiasi galutiniam mūšiui. Ar esi girdėjęs visą pranašystę?

– Taip, visi apie tai tik ir kalba. Neva Tasdaras pasinaudos tavo galiomis, kad užgrobtų visas karalystes, bet prieš tai jas sunaikins, kad iš pelenų prikeltų naują pasaulį, – bekalbėdamas Altayras net nusipurtė. – Užvirs tikras pragaras, nors mes dar galime laimėti. Pažiūrėk, kiek karalysčių eina prieš jį. Galbūt ir bus kelios, kurios prisijungs prie jo pačios, bet tai nereiškia, jog turime pasiduoti.

– Kaip gerai, kai esi toks optimistiškas, – nenoriai šyptelėjo Ravena. – Bet tikriausiai tu teisus ir aš per daug jaudinuosi, nenoriu, kad nerimautum dėl manęs.

Ravena daugiau nieko nesakė, o Altayras kalbėti taip pat nesivargino. Jie sėdėjo visiškoje tyloje, tarsi stengdamiesi įsiklausyti į kiekvieną aplink sklindantį menkiausią garselį, kad ir stipriau praūžusį vėją, kuris vienintelis tą tylą ir trikdė. Tačiau šį kartą mergaitė žiūrėjo ne į dangų, jos akys buvo įsmeigtos į rožę jos rankose. Ji vis dar negalėjo pamiršti to, apie ką kalbėjo su Altayru. Jai šiek tiek palengvėjo, nors nujautė, jog viskas kur kas sudėtingiau nei jis sakė. O vėjas, atrodo, kas sekundę smarkėjo, vis labiau veldamas Ravenos plaukus. Tuo metu aptemo dangus ir sunerimusi ji pakėlė akis, bet staiga kažkas tvirtai pačiupo jai už rankos. Mergaitė su siaubu stebėjo, kaip rožės kotas it vijoklis apsivijo jos ranką ir kilo vis aukščiau, kol pasiekė alkūnę. Ravena mėgino pasinaudoti savo galiomis ir juo atsikratyti, tačiau neįstengė pajudinti kūno – iš visų pusių ją apsivijo nuo rožių krūmų atslinkę vijokliai, smeigdami į ją savo aštrius spyglius. Ravena ėmė blaškytis aplinkui ir vos betrūko, kad suriktų iš skausmo, bet viskas baigėsi taip pat greitai, kaip prasidėjo. Ji suprato vis dar sėdinti ant vejos ir tebelaikanti visiškai nepavojingą rožę.

– Kas nors negerai? – atsisukdamas į ją paklausė Altayras.

– Ne, man tik nusibodo sėdėti, – papurtė galvą ji. – Turėčiau prasiblaškyti.

– Tuomet gal norėtum kartu apžiūrėti rūmus? – pašokdamas ant kojų pasiūlė berniukas.

– Kodėl gi ne? Taip tik greičiau praslinks laikas.

Ravena taip pat pakilo ir jie nužingsniavo įėjimo į rūmus link. Prieš įeidama į vidų ji apsigręžė ir dar kartą nužvelgė pasakų kampelį, tarsi norėdama įsitikinti, kad tai, ką matė, netikra ir rožės jos neužpuls. Žinoma, tai buvo tik vizija, tačiau ką ji pranašavo?