Ar tai tavo dangus tylią naktį įžiebia žvaigždes
Ir per mano miškus mėnesienos taką ištiesia?
Nežinau, kieno dievai geria tą mėnulio šviesą —
Tviska, žiba kardai — kas nuplaus kruvinus delnus?
 
Ar tai tavo lietus rašo laišką ant mano lango?
Srūva upės stiklu, o aš laukiu savo paukščio —
Vėjo sparnais ir smėlio plaukais jis tamsą kutena —
Kas nupraus kruvinas naktis, kas dar eis visais takais?
 
Ar sulauksime sugrįžtančio vandens žolėj?
Ar ragausime krauju persisunkusios žemės?
Nebeliekime prakaito ant svetimų ašmenų;
Lai lieka neapverktos akys ir samanos sausos.
 
Vietoj pagalvės šaltas akmuo ir lapai drėgni,
Vietoj lopšinės dievo malda ir volungės balsas
Einantiems, pavargusiems, atgulsiantiems
Ant miško paklotės po mėnesienos šviesa.
 
Ar tai mano tamsa gesina žvaigždes tavo danguj
Ir tavo giliausiose jūrose jūržėlėms pina kasas?
Nežinau, ar stabams dar mokame melstis —
Ar matei, kur dievai plauna savo kruvinus delnus?
 
Ar tai mano veidas mėnesienoje tau vaidenas?
Ar tai tu buvai mėnulis mano miškų takuose?
Pasiklydo tarp medžių šventas tikėjimas
Ir niekieno rankos glostė samanų plaukus.
 
Akliems ir kurtiems, nebyliems ir luošiems —
Po dalelę kvepiančios žemės, po saują dangaus.
Ir vietoj pagalvės — šaltas akmuo ir lapai drėgni
Einantiems, pavargusiems, atgulsiantiems
Ant miško paklotės po mėnesienos šviesa.