Tik išlipus, Alikantė pasitiko giliai mėlynu dangum ir šilto oro pliūpsniu. Tas kontrastas tarp lietuviškos vėsos, dar tik tik sprogt mėginančių pumpurų ir sodrios, dar karštos ispaniškos vasaros neišdžiovintos pavasario žalumos, tiesiog užbūrė Agnę. Ji ir bilietus pamiršo, į kažkokį antrą planą ar net dar toliau nuslinko ir viskas, kas ką tik vyko jos gyvenime namie. Kiek tai buvo svarbu dabar?
Ne, Agnė nebuvo tokia rami ir juolab abejinga tam, kas vyko aplink ją. Ir su ja. Bet viskas virė joje, viduje. Nekunkuliavo, nevirto per kraštus. Tik ramiai ir kartais labai skaudžiai noko, brendo... 
O dangus svaigino.
Šarūnė, ieškodama atgalinių bilietų į Lietuvą, naršyt telefone pradėjo vos palietus kojomis žemę.
- Yra! Bent į Rygą tikrai yra! - Su palengvėjimu atsiduso draugė ir iškart nusišypsojo, - einam ieškot takso. Jau turi laukti mūsų.
- Tikiuosi, nepulsi čia pat bilietų rezervuoti? O tai vėl nesąmonių pripirksi, - nė pati to nenorėdama, pasišaipė Agnė, - beje, o tu man kol kas neieškok bilieto. Man rodos, aš iš čia dar niekur nenoriu skristi!
- Supratau. Nepuolu, viskas gerai. Gal net iki Lietuvos ką aptiksiu, nors ir kokią dieną anksčiau, - linksmai taukšdama ir dairydamasi užsakyto taksi, Šarūnė skubėjo link stovėjimo aikštelės. 
Agnė, tiesiog rydama akimis vaiskioj mėlynėj besiplaikstančias palmių višūnių kupetas, ryškius oleandrų krūmus, įvairiaspalves mirtas pakelėse, vos spėjo sekti draugę. Visiškai atsipalaidavusi ir nė negalvodama, kaip pasiekti miestą. Ne jos rūpestis.
Šarūnės pasirinktas būstas viršijo draugių lūkesčius. Ypač džiugino vieta, kurią, beje, draugė rado beveik atsitiktinai ir visai intuityviai.
- Oba, virtuvė! Ką tu čia žadi ruošti? Maniškei ir Kaune toli iki šios! - vos įžengusi šūktelėjo Agnė, nors virtuvė niekad nebuvo jos mylimiausia namų erdvė.
- Kaži ką? Gaminsim. Kepsim žuvį ir baklažanus su ožkų sūriu, - kiek rimtai, kiek juokais paaiškino Šarūnė, - pastebėjai, kad turgų  pro langą beveik matom?
- Tai vat tu ir kepsi. O man čia patinka. Jeigu tik šie apartamentai bus laisvi, aš, žinok, pasiliksiu iki birželio, man bilieto tikrai neieškok. 
- Eime jūros paieškot, ką? Kepsim, nekepsim... Žinai, kiek reik visko pamatyti? Matytum mano sąrašiuką. Vakare bilietus nusipirksiu, nedings. Reik su Augiu dar pakalbėt. Dabar laikai nesutampa. 
- Eik tu su savo sąrašiukais. Mėgausimės, o ne varneles sąrašiuky dėliosim, - Agnė visiškai nebuvo nusiteikusi gyventi pagal programą.
Neiškrausčiusios savo kuklių mantų, draugės išėjo į miestą. Čia pat, už kelių skersgatvių jas pasitiko plati, palmėmis žaliuojanti pėsčiųjų gatvė, iš dešinės ribojama jūros ir prabangių jachtų prieplaukos.
-Ale kokia promenada! - susižavėjusi šūktelėjo Agnė, - pažiūrėk, koks grindinys. O plytutės! Eik tu sau! Neatrodo, kad jis 3D? Va, tu eini aukščiau, o aš žemiau, ane? O dabar keičiamės! Ojej, net galva svaigsta, - ji krestelėjo trumpus kaštoninius plaukus, lyg norėdama nusikratyt tą svaigulį. 
Agnietė kaip mažytė šokinėjo tai kairėn, tai dešinėn, bandydama pataikyti į išties įspūdingo grindinio mozaikos ornamento ritmą, vis pastumdama šonan draugę.
- Beje, čia ne promenada, o eksplanada. Nurimk gi, pargriausi tuoj, - nusijuokė Šarūnė ir pati peršoko į kitą pusę.
- Tegu bus eksplanada, koks skirtumas, - ir ji iškart pamiršo tą žodį.  
Paplūdimį draugės pasiekė visai netrukus, po keliolikos minučių. Platų, smulkaus smėliuko pajūrio ruožą. Sekmadienio pavakarę jis dar buvo pilnas besiilsiančių poilsiautojų - galbūt turistų, galbūt ir vietinių. Įspūdingas, aukštas Santa Barbaros kalnas su pilimi viršūnėje kūrė užburiančios pasakos regimybę. 
Agnė kažkodėl vis dar bandė priminti sau, kaip šį rytą ji stebėjo šaltą nerimastingą lietuvišką dangų, bet jau buvo sunku tuo patikėti. Vaizdinys tolo, nyko. Kaip tirpo, nyko ir neramios, sunkios mintys. Tegu. Tegu, dabar - atostogos.  Tokios netikėtos ir taip laiku.
Draugės susėdo tiesiai ant smėlio. Prie pat vandens. Nedidukės bangelės vis grasinosi sušlapint kojas, bet Šarūnė su Agne nesitraukė - tarsi laukė netikėtos didesnės bangos. Kažkur toli, toli bolavo jachtų burės, blyškiai mirksėjo laivų žiburiai. 
-  Nesimaudom? Aš turiu maudymkę, - Šarūnė visad buvo pasiruošusi.
- Aš su savim ne. Nepagalvojau. Ryt gal? 
- Gal tikrai ryt. Rankšluosčių neturim, eisim po to sulipusios visos, sūrios.
- Mh.
Temti pradėjo staiga, kaip ir visad pietų kraštuose. Balti burių  taškeliai išsiskisrstė, išnyko. Vis daugiau ir ryškiau sužibo tolimi laivų žiburiai. Žvejai? 
-Šarūne! Koks kalnas! Ar matei? - atsisukus atgal, net nustėro nuo netikėto vaizdo Agnė.
Už nugaros didžiulis Santa Barbaros kalnas nušvito žiburiais. Iš kažkur žemai ryški raudona prožektoriaus šviesa tarytum užtvindė kalno papėdę ir  paslaptingai apšvietė pilį. Besileidžiančij saulėj ryškėjo kruvini bokštai. Lyg vingiuodami takeliais, kildami aukštym ir žemyn mažesni žibintai vedžiojo slaptais senos tvirtovės užkaboriais.
- Kosmosas... - vos ne palaimoj atsidūsėjo Agnė.
- Tavo juodoji skylė šviesos pasakoje, - atsakydama šyptelėjo draugė, - bet jo, gražu. Lipsim kurią dieną, ane?
- Pabūnam dabar taip. Taip viskas kinta... Temsta taip staiga. Man kartais patinka tas staiga.
Jūra nurimo visai. Tarytum užmigo.
- Klausyk, - staiga surimtėjusi, po trumputės pauzės tęsė Šarūnė. Ji vis nerimo, - o kas ten pas tave nutiko? Jau gali pakalbėt? Nepyk, paskutiniu metu nerašiau, Augis su ta misija visas mintis užėmė, - pasipasakosi?
- Visad galiu kalbėt. Jei reikia. Kurią dieną paplepėsim, būtinai. Dabar pabūkim čia. Būtent tos juodosios skylės šviesos pasakoj, - atsisukus, tiesiai į akis draugei pažvelgė Agnietė. 
   Tiesą sakant, Agnė nebuvo tikra, ar buvo pasiruošusi kalbėtis. Ji ir pati gerai neįsisamonino, kas nutiko. Ką sakyti? Ką pasakoti? O gal kaip tik kartu mergaitiškai išsipliurpt, gal net paverkt ir pamiršt?
Čia, bevaikštant Alikantėje, viskas atrodė toli, nereikšminga, netikra. Net gi teisinga ir laiku. Na, ją paliko draugas. Kaip anksčiau moteris dažnai  pagalvodavo - gyvenimo draugas. Tą, minutę, kai jis ryte eidamas į darbą lyg visai tarp kitko priėjo, ir, nedrįsdamas pažiūrėt į akis, tyliai išlemeno “Tai negrįšiu jau, daiktus susirinkau. Nuoma liks tau“, - Agnė išsigando, suglumo. Tuo momentu, kai  jis virtuvėje ant stalo padėjo buto raktus, jai pakirto kojas. Nors ne, ne iš karto, po kelių akimirkų tik, kai ji suvokė tų žodžių prasmę. 
Ir kas? Ir kas gi nutiko? Čia, už tūkstančių kilometrų dabar jau viskas atrodė taip nereikšminga.  Tik moteriška savigarba dar bandė krebždėti, kelti galvą ir “kapsėti ant smegenų“ - kodėl ne ji pirma išėjo, kodėl ne Agnė padėjo ant stalo tuos nelemtus raktus. Tik tiek. Juk viskas jų santykiuose buvo dėsninga. Ar tai buvo šeima? Žaidimas. Dviejų, ko gero jau seniai inertiškų vienas kitam žmonių, projektas. Nepavykęs. 
Tik kad tas netikėtumas. Staiga.
Vėso. Saulei nusileidus, prie jūros darėsi kiek žvarboka. Šviesomis, kvapais ir muzika jau viliojo triukšminga ir gyva vakarinė Eksplanada. 
Draugės pakilo eiti.
Sutemus, pėsčiųjų alėja tarsi visa persimainė, buvusi gyva ir triukšminga jau ir  dienos metu, vakare ji sužibo visai kitom spalvom. Gatvės pakraščiuose sustatyti ir buvę tušti kavinių staliukai dabar vos talpino lankytojus ir ūžė, ūžė. Atrodė, kad emocingieji ispanai rinkosi visai ne pavalgyti, o tik išsikalbėti, išsibendrauti, išsipasakoti ir gal net išgirsti. Tarytum visą dieną jie būtų buvę priėmę tylos įžadus.
- O kaip viskas kvepia! Mes gi, skaityk nevalgiusios. Gal tūpiam kur nors? - Agnei jau žarna žarną rijo.
- Sėdam, sėdam. Kad ir bet kur, kad tik kiek tyliau. Neperrėksiu aš to šaršalo ir norėdama, - neprieštaravo ir Šarūnė, - žiūrėk, ten vyresnių kompanija, muzika gyva. Ir staliukas lyg neužimtas. Bandom? 
Moterys užsisakė neįmantrių vietinių užkandžių. Ir po taurę proseco. Proseco pirmą vakarą - būtinai. 
Lauko kavinukėje aplink jas tikrai sėdėjo pagrinde senjorai ir senjorės. Agnė su Šarūne buvo jauniausios, tinkančios lankytojams veik į anūkes. Jų tai visai netrikdė, buvo vienas labai svarbus privalumas - moterys susišnkėti galėjo nešaukdamos. 
Tokie pat pagyvenę muzikantai neįkyriai grojo kažkokį lotynų Amerikos ir ispaniškų šokių miksą. Gal tai buvo ramesnis bolero, gal lėtas flamenko su rumbos ar bačatos motyvais. Gatvės šurmulys, aštrių prieskonių viliojantys kvapai, gyva visom prasmėm muzika ir net dujinių šildytuvų ugnys prie staliukų kūrė kažkokį  užburiantį, nepatirtą neapsakomo lengvumo jausmą. 
Prie gretimo staliuko muzikai į taktą lingavo visai pakriošę senoliai. Agnė pagavo save būtent taip mintyse juos ir pavadinus - pakriošę. Net susigėdo truputį. Staiga vienas senolis stenėdamas gana sunkiai pakilo iš savo vietos ir juokingai tipendamas nuėjo į gatvės vidurį. Toks visas iki liūdnumo komiškas - nedidukas, atsikišusiu pilvuku, apsmukusiom plačiom kelnėm ir ryškiai violetiniu megztiniu. Tokios bjaurios spalvos megztinio Agnė nebuvo mačius.
Ir tada jis pradėjo šokti - rodos tik trepsėjo vietoje, lėtai lingavo, tik truputį kilstelėjęs rankas, vos matomais delnų judesiais dirigavo muzikantams. Bet kiek jausmo, ritmo ir kažkokios nenusakomos gyvybės buvo tame šokyje! Taip, senas ispanas šoko. 
Draugės negalėjo atitraukti akių nuo to neįprasto vaizdo. Ir staiga aplink tą senolį pradėjo rinktis šokėjai  - atsitiktiniai praeiviai, gretimų kavinukių svečiai. Nuo staliukų  kilo jaunos poros, solidūs vyriškiai su savo matronomis, merginos su mazgiais vežimėliuose. Šokiui. 
Pirma neiškentė Agnė, Ji net nepajuto, kaip kažkas ją lyg pakėlė ir nunešė į gatvės vidurį į patį šokio be pavadinimo sūkurį. Ji niekada nemokėjo dorai šokti, o ir nemėgo. Bet ten, kur tokia muzika, kur tas pasakiškas diedukas su bjauriai violetiniu megztiniu kūrė šokio stebuklą - nenusėdėjo ir ji. Moteris kaip mokėjo sukosi gal valso, gal sambos ritmu, kažkaip intuityviai dėliojo žingsnelius, iškėlusi aukštyn rankas, užvertusi galvą į juodą ispanišką dangų rodos kilo, kilo.
Prie jos prisijungė Šarūnė - pati tuo netikėdama. 
Senjoras ryškiu megztiniu turbūt pailso. Po kelių lėtai sutrypentų šokių jis neskubėdmas grįžo į savo vietą, atsilošė kedėje ir, oriai pakėlęs taurę, lėtai nugėrė porą gurkšnių vyno. Žinodamas savo vertę. 
Grįžo ir draugės.
- O tu norėtum taip nugyvent savo gyvenimą? Kaip tą šokį gatvėje? Šitaip laisvai, nieko nebijant, spontaniškai. Su muzika. Moki, nemoki, kaip išeis. Bet viską, viską pajust? - netikėtai tiesiai į akis draugei pažvelgė Agnė, - ar galėtum? 
- Turbūt negalėčiau, - taip pat rimtai atsakė Šarūnė, - negalėčiau.
- O aš gal bandysiu? - šyptelėjo, - bandysiu išlipti iš savo lietaus.